NEGAILĖK

Negailėki jaunystės dienų,
Jos anūkams taviesiems griežia,
Kad gyventi jiems būtų linksma,
O ir tau dar nebūt nuobodu.

Negailėki brandžiųjų metų,
Jie tavuosius vaikus globoja,
Kad galėt atsipūsti kartais,
Gerų žodžių tau negailėtų .

Negailėki senatvės laiko,
Patirtim ir protu ratuoto,
Ne tiktai saviems – svetimiesiems,
Kad visi sakyt: geras buvo...

Geriau likimo ironija negu likimo smūgis.
Ateičiai nugaros neparodysi.
Teisybė ne pėsčia, bet dažnai vėluoja.

Malonu, kai pasveikina su gimtadieniu, nors ir liūdnoku, senatviniu. Tačiau geriau gauti ir tokius pasveikinimus, negu jokių.

x.Paklydo mintys debesyse ir nebegryžta atgalios...

x. Gailimes, kad gyvenimas bėga riščia,
Skirtųjų mums metų per sparčiai mažėja.
Džiaugiames, kad galva dar mintelėm nėščia
Ir retkarčiais drįstam papūsti prieš vėją.

x. Ne šventas aš, bet ir ne velnio neštas...
Ne dovana, tačiau ir ne našta.
Nesididžiuos manim gimtasis kraštas,
Nes užgimiau su ne plačia kakta...

Gražių žiemos pusnynų, miela motule, Tau jau niekad nelemta pamatyti, kaip ir snaigių papuoštų medžių virš kapo, kurį Tu daug kartų lankei, nebūdama tikra, kad ir pačiai čia bus lemta atgulti. Ilsėkis ramybėje, mamyte, po užpustytu Aleksoto molžemiu, po trijų ošiančių medžių šakomis, saulėtomis dienomis ir mėnesėtomis naktimis skleidžiančiomis žaismingus šešėlius...

Liūdesys vis nepraeina, nors buvę redakcijos kolegos, paskelbę nuoširdžią ir giliaprasmę užuojautą dėl motulės netekties, prieš porą dienų parašė: "Nepasiduok liūdesiui - VISI einame link TEN. Toks gyvenimas, ir neaišku, kur tikresnis - čia ir dabar ar TEN ir ateityje..."

Gal ir gerai, kad net artimiausio žmogaus netekties žaizda palaipsniui užgyja, skatinama proto, nors jausmai ašarodami ir bando uždelsti gijimą...

Jau penkta diena, kaip iškeliavai Aapilin, mamyt, jau antrą dieną, kai pakaunės molžėmis slegia Tavo paskutinės buveinės dangtį... Toloka nuo mano namų atgulei, motule, bet arti nuo dukros su jos šeima, tad tikrai nebus apleistas Tavo kapas... Po visų gyvenimo vargų vargelių, ilsėkis ramybėje, būdama anapusiniame pasaulyje gal net kartu su savo tėveliais, seserimis ir broliu, o gal ne su mano tėčiu bei kitais artimaisiais...

Lapkričio 1 -osios rytas saulėtas, gražus,
O mano motulei pravėrė vartelius dangus...
Labai liūdna, mamyt, kad išėjus negrįši,
Net telefonu negalėsim palaikyt jokio ryšio,
Kaip buvom įpratę, gyvendami toli nuo viens kito
Likimo mums skirtą dieną, vakarą, rytą,
Džiaugdamies, kad dar esam, kad susitikti galėsim...
-------------------------------------------------------------
Atleisk, motule, daugiau eiliuoti jau negaliu,
Žinok, brangioji, kad kol būsiu gyvas,
Atminimo Tavo neapleisiu pelėsiais!

Vasarvėjinantys posmai
Rimantas Petras Elena von KLUSAS – FELČERIS

Apdarai

Kas tik rašo – grandai.
(Tinka tai ir tam.)
Nemarumo skrandą
siūk nors kas antram.


Gainioja Pegasą
tarp minčių nuogų.
Brūkšt per jauną dvasią
pornonoragu.


Kur tik „menas“ – kūnai,
„meilė“ – per kraštus.
Trypia vištakumai
klasikų raštus.


Laukti neprailgo
įspūdžių šviežių –
sielos apsivilko
sekso drabužiu.



Vakaro žiedai

Iš gėlininko poezijos


Vakaro žieduos gražiuos
aksominės sielos.
Metalinėm atvažiuos
vakarinis šėlas.


Vakariniuose žieduos
mintys sykiais – trenktos.
Šviesų mąstymą veduos
rytmečio ramentuos.

Daug tieso šiuose autoriaus, su kuriuo yra tekę bendrauti "šluotiečių" susitikimuose dar sovietmečiu, satyrinėse eilutėse.