Artėja gruodžio 28 -osios diena. Diena, kai prieš 70 metų atėjau į šį pasaulį. Kokia jis bus? Norėtųsi tikėtis, kad bus džiugi, jei galima labai džiaugtis švenčiant tokį jubiliejų, primenantį, kad... Tiek to, prarysiu šiuos žodžius. Juk atvažiuos sūnaus šeimyna, o gal ir sesers šeimos atstovai. Nebus kada liūdėti. Mano antrajai puselei gruodžio 27- osios diena taip pat įsimintina: ji tą dieną pažymės savo gimimo 65 - metį. Senukai, visai senukai, nors ir nenorime to pripažinti. Bet faktas, kaip liaudis sako, kaip blynas, gaila tik, kad nevalgomas...
Šiandien gavau jaunystės ir mokslo dienų draugo J.V. laiškelį ir tris eilėraščius apie žiemą. Sušildė, tartum būtų gimę per vasaros karštymetį. Prašė peržvelgti juos kritiniu žvilgsniu. Reiks ir jam ką nors žiemiško, bet šilto pasiųsti, kad ir jis iš šalies į maniškius kūrinėlius pažvelgtų, o gal ir sielą sušildytų.

Diena vis labiau panašėja į trumpėjantį gyvenimą, bet nieko nepapeši, kaip sakydavo motinos tėtis, geriausias sodininkas ne tik Geliogalių seniūnijoje, veliau apylinkėje, bet ir visame Balninkų valsčiuje, o gal net Ukmergės apskrityje, sovietų metais surajonintoje...
Gerai dar kad smarkiai nešalnoja, pratęsia gražųjį spalį, leidžia sumedėti vynmedžiams, kuriems jau spėjau privežti eglišakių, pririnkti lapų, kad iki pavasario saldžiai ir ramiai miegotų po jų antklode, nebijodami nušalti savo jauniausių šakelių...Tačiau kaip išgyvens mūsų su žmona globojamas sodo kaimynų katės sūnelis, vienas iš trijų vaikų belikęs, jei mes negalėsime dažnai nuklampoti į sodą ir jo pamaitinti? Gal dar atsiras tokių kaip mes gailestingų , anot vienos kaimynės, "durnelių" ir jis peržiemos, išaugs sodo pelių siaubui ir mūsų, gailestingųjų, džiaugsmui?

Viešpatie, dėkui Tau už nuostabų rudenį be sodus ir darželius, o taip pat kapinių gėleles naikinančių ankstyvų šalnų. Ačiū Tau ir už motinos gyvastį, balansuojančią ties 90 -mečio riba. Ir už mano šeimos dar pusėtiną sveikatėlę, nes daug kas ir tokios neturi...Už viską Tau dėkoju, nors ir nebesimeldžiu kaip vaikystėje meldžiausi pas senelius, grįžęs iš Altajaus krašto tremties kartu su mama... Kaltas esu, bet kol kas niekaip negaliu įveikti savo tingumo ir atšalimo bažnyčiai, kurioje taip gerai jaučiausi tais tolimais pokario metais, o taip pat motinos gimtinės sodybų "majavų" kambarėliuose, išpuoštuose berželiais ir ivairiais žolynais bei gėlelėmis. Tačiau jaučiu, kad širdies kertelėje Tu vis dar esi, primindamas apie savo didybę ir paprastumą, apie savo rūstumą ir meilę...Tai mane guodžia ir ramina, tai teikia jėgų kovoje su gyvenimo blogybėmis ir neteisybėmis, su savo nuodėmėmis...Atleisk už jas, jei gali, labai Tavęs prašau...

Negalvojau, kad veterinarei "užmigdžius" sergančią Baltukę (katytę), prieš metus priglobtą ir lepintą "valkatėlę", su žmona brauksime ašaras kaip netekę mylimo žmogaus...Gal ir nuodėmė, bet ne prie kiekvieno velionio kapo ašarojau. Dar ir dabar akyse stovi vaizdas, kai ji prieš kelionę pabėgo kuo toliau nuo automobilio, lyg nujausdama, kad jis ją nuvežęs toli nuo pamėgtų namų jau nebeparveš pas Juodį (katiną), kurį savaip mylėjo, nors ir nesutarė su juo...Ir Juodis jau antrą dieną kažkoks neramus ir liūdnas...

"Eilėraščio rašymas - be galo intymus dalykas, primenantis seksualinį aktą, begalinę koncentraciją ir energijos išvadavimą". Taip teigia naują poezijos rinkinį "Didysis širdžių mūšis'" išleidęs garsus Kauno poetas G.Patackas. Jis vienoje publikacijoje prisipažįsta, kad ir dabar mėgsta šį bei tą užsirašyti kavinėse, nors alkoholio jose nebevartoja, tausodamas sveikatą.
"Iš pradžių, jeigu kas nors išvysdavo mane rašantį, apimdavo gėdos jausmas, bet dabar man, senam prostitutui, kavinėse rašyti visiems matant nebe gėda.
Vaidinu, kad rašau sąskaitą - faktūrą ar teismo protokolą. Tiesa, jei kas nors prikiša per arti nosį prie mano popierių, fiziškai pajuntu žvilgsnį ir siūlau tą nosį atitraukti arba duoti į ją, kad nebūtų pažeista intimi erdvė."
Kai perskaičiau poeto V.K. ganą "juodą" poeto žmonos (T.M.) pastarojo laikotarpio eilių kritiką, pagalvojau, ar jam nekilo noras "duoti į nosį" kolegai už tokį elgesį? Tikriausia, ne, nes čia ne tas atvejis, kai kavinėje pažeidžiama "intimi erdvė"... Nors kas žino, gal kada poetas G.P. ras progą "atsilyginti" už žmonos ir poetės, kuriai, anot V. K.., "atrodo, kad taip ji lydo žemuosius ir aukštuosius leksinius klodus..." Citata paimta iš V. K. straipsnio "Anonimai, pseudonimai, kriptonimai ir kiti "nimai". (Nemunas, Nr.32, 2005 08 18 -24 d.).

Tiek kalbėta, tiek diskutuota apie renginį Pagulbyje, o užsiregistravo tik 20 dalyvių. Gaila, žinoma, kad nedalyvauju. Jau ir saulutė vėl pasirodė, gal tame vienkiemyje dabar prasidėjo linksmas asmeninių pažinčių šurmuliukas, gal ir numatyta programa bus įdomi... Ką gi, paskaitysim, pamatysim kai kurias akimirkas nuotraukose, jei jos bus paskelbtos svetainėje, kaip žadėta. Pradžiai ir to pakaks, kad galėtum kitaip pažvelgti į svetainės vartotojus, prisidengusius įvairiom slapyvardėm.
xxx
Šių metų "Nemuno" 32 -ajame numeryje Valdemaras KUKULAS paskelbė publikaciją "Anonimai, pseudonimai, kriptonimai ir kiti "nimai". Joje be kita ko rašoma: "Po penkiasdešimties metų pertraukos sugrįžo pseudonimų, kriptonimų mada, ir ji ne tik nesustabdė grėsmingai augančios poetinės perprodukcijos griūties, bet netgi paskatino, suaktyvino ją: kai po tekstu nereikia pasirašyti savo vardo ir pavardės, nelieka jokios atsakomybės ir už patį tekstą. Patikrinus jo vertingumą, autorystę galima ir atskleisti. Bet kol kūryba skelbiama interneto svetainėse, kur ji atvira bet kieno ir bet kokioms interpretacijoms, bet kokiems vertinimams, autoriui geriau likkti nuošalyje. O dar taip neseniai atrodė, kad pseudonimų, kriptonimų prigimtis pirmiausia susijusi su žurnalistinio darbo specifika: kai TARPUKARINIS K.Korsakas vienas turėdavo prirašti vos ne visą žurnalo numerį, juk negalėjo jis kas kelintame puslapyje kartoti : K.Korsakas, K.Korsakas, K.Korsakas... Dabar autorystės atsisakoma geraširdiškai, nesavanaudiškai, savarankiškai. Estetine prasme tai motyvuojama gana racionaliai, ir net pasaulio literalogijos autoritetų įžvalgomis tai nesunku pagrįsti: bet kokia kūryba pirmiausia yra žaidimas (žr.K.Navako atsakymus birželio 30 - liepos 6 d. "Nemune" apie kūrybnę drąsą ir baimę"). O prie kortų ar kauliukų stalo sėdi tik lošėjai, tik anonimai. Pavardės klausti čia nedera, tai ne tik nusikalstama, tačiau gali būti ir mirtinai pavojinga."
Poetas ir kritikas V.Kukulas straipsnio pabaigoje rašo:
"Baigdamas papračiausiai išversiu temos preambulę: "Nemunas" anonimams grąžina tikruosius vardus. Niekas be jo šito nedaro ir ,regis, nesirengia daryti.
Ka gi, V.Kukulas yra V.Kukulas...

Senatvė žmogų paverčia beždžione. Tokią aforistinę mintį dar gerokai prieš mirtį pasakė senelis, pasitraukdamas nuo veidrodžio, prieš kurį stovėdamas bandė sušukuoti žilus ir retus plaukus, vešlių garbanų likučius...Tos pačios nuomonės ir mama, prieš porą savaičių prašiusi nefotografuoti jos, tokios "pasenusios ir negražios"... Nepaklausėme , "nusipaveikslavome" kartu su ja prie gimtojo namo, nes kai žmogui artėja devyniasdešimtmetis, negali tikėtis, kad po pusmečio ar metų jis pagražės...Juo labjau, kai kasdien kažkur miršta jauni ir gražūs žmonės, ne tik proanūkių, bet ir savo vaikų nesulaukę, liūdesy palikę savo pojaunius ar visai jaunus tėvus...

Atrodo vasaros saulė ilgam gali pasislėpti. Ar ne todėl šiandien, kai nuo pat ryto rudeniškai lynoja, galvon ima brautis nelinksmos mintys. Varau jas šalin, bet neatstoja. Vos tik žmona užsiminė, kad reikėtų nuvažiuoti aplankyti jos tėvų kapų, tuoj iš kažkur atskriejo su šia nelinksma vietele susijusios mintelės ir ėmė reikalauti, kad įrašyčiau į užrašų skiltelę. Pabijojau atsakyti...Štai jos:
Kapinės dvelkia pesimizmu. Vienintelis faktas, bandantis pažadinti optimizmą, yra žinojimas, kad kol kas jose nėra tavo kapo...
Nors viltis prisikelti iš mirusiųjų labai maža, bet geriau tokia, negu jokios.
Po galais, negalima baigti įrašų taip liūdnai. Nagi, galvele, virpink savo smegenėles...Na na, greičiau...Pagaliau:
Geriau deglas rankoje, negu užgęsusi kelrodė žvaigždė.
Ne itin linksmai, ne itin, bet vis geriau negu apie kapines...

- Sakydami, kad literatūra , menas yra bėgimas nuo gyvenimo, lygiai taip pat galime tvirtinti, jog automobilio vairavimas ar verslas - taip pat yra bėgimas nuo gyvenimo.Tačiau viskas yra gyvenimas. Formų įvairovė - beribė.Tačiau atsitinka, tarkim, kad žmogus, būdamas dvidešimties, intensyviai rašo, kuria. Paskui pasuka į kitą sritį ir į literatūrą atsigręžia kokių šešiasdešimties. Vadinasi, 40 metų jis bėgo nuo gyvenimo. Ir jo traukinukas nuvažiavo. Niekas nesako, kad jam neleistina rašyti. Tik bėda, kad tokį žmogų ima valdyti nesveikos ambicijos arba pradeda deginti vidinė agresija. Tokiu atveju prievartaujami redakcijos darbuotojai, nes "tinklai", kuriais būtų galima pagauti kūrybos žuvį, kiauri arba seniai pamesti. Tada man tokio žmogaus darosi gaila". DONALDAS KAJOKAS

Mėgau, mėgstu ir iki gyenimo pabaigos žavėsiuos Salomėjos Nėries lyrika. Gal todėl su tokiu susidomėjimu skaitau Viktorijos Daujotytės knygą / Fragmento poetika. 163 psl.skirsnelyje Fenomenas išspausdintas eilėraštis
ALYVOS
Manęs dar nebuvo -
Alyvos žydėjo - -
Manęs nebebus jau,-
Jos vėlei žydės. -
Ir kris jų lapeliai
Nuo saulės ir vėjo -
Kaip smėlio saujelės -
Ant mano širdies -
V.Daujotytė nurodo, kad šis eilėraštis - Fenomenas. Blyksnis, apie kurį nieko daugiau nežinoma. Brūkšnys "Raštų" komentaruose, jokio paaiškinimo V.Aleknos metraštyje - tik tiek, kiek pačios poetės pažymėta - 1936.III. Kuo man įdomus šio paprasto, bet labai jaudinančio kūrinėlio parašymo faktas? O gi tuo, kad tuomet man jau galėjo būti trys mėnesiai...
Kartais pagalvoju, kaip jaustųsi poete šiomis mūsų gyvenimo dienomis, kaip reaguotų į jai kai kurių asmenų metamus kaltinimus? Vienas Dievas težino kaip ji juos ištvertų, ir kokiomis akimis žvelgtų į nūdienos Lietuvą, į dabartinę poeziją...