Jau kitaip žvelgsiu į meiliai Broleliu vadinto žmogaus man atsiųstas nuotraukas iš Vakarutės (ir mano darytas bei nusiųstas jam). Liūdna, kad taip anksti Anapilin iškeliavo. R. rašo: "Tokia Dievo valia". Sutinku su tuo. Tačiau vis tiek labai skaudu ir liūdna.

Vėsta dienos, blaivėja mintys. Nuo niūrių lengviau apsiginti...

Greitai bėga dienelės, kaip pabaidytos avelės...Jau ir Joninės ant slenksčio. O birželis tirpte tirpsta. Džiugu tik, kad sodelyje dar vis braškės sirpsta, sausmedžio uogelės noksta, vynmedžių kekelės mezgasi. Atrodytų, ko dar žmogui trūksta? O liūdna, kad vasara taip greit bėga, kad netrūkus ir dienužės vėl ims trumpėti... Bet liūdėk neliūdėjęs, nieko nepakeisi, ne tavo, žmogau, jėgoms laiką sustabdyti. O gal ir gerai, kad taip yra, nes jei kiekvienas imtų keisti gyvenimo tėkmę pagal savo kurpalį, tokia anarchija Žemėje kiltų, kokios dar pasaulis nematė... Tad aukštyn nosį, džiaukis kiekviena diena, kiekviena akimirka, kol dar regi ir jauti, suvoki, kad vasaros trumpėjimas dar ne pasaulio pabaiga...

Jau antra savaite mano "internetas trūkinėja": tai atsiranda, tai dingsta. Gal ir gerai, mažiau sėdžiu prie kompiuterio, daugiau laiko skiriu sodeliui. Tačiau reikia vis dėlto "užlaužti" specialistus, kad vienąkart gerai sutvarkytų intermeto tiekimą, nes jis jau tapo neatsiejamas nuo kasdieninio gyvenimo...

Graži šiandien buvo diena: ir saulė šypsojosi, ir lietus sodelį palaistė. Tačiau didelio džiugesio nejutau, nes 1941 m. birželio 14 d. - mano tėvų šeimininės laimės ir mano laimingos ankstyvosios vaikystės praradimo data, įsirėžusi giliai į atmintį ir kasmet primenanti tą jau istoriniu faktu tapusį tolimąjį laiką, kai perpildytuose gyvuliniuose vagonuose iškeliavome į nežinią įvairiomis kryptimis...

Mirštanti meilė ima šalti ne nuo kojų, o nuo širdies.

Mylinčiam ežiui ežienė pati švelniausia...

Iš Eilėraščių ciklo "TĖVUI"

5. xxx

Įkalnėj skruostų
Širdgėla gieda,
Veido pakalnėn
Ašaros rieda.
Ilgai giedojo.
Lig pat rytelio:
Nebėra tėvo,
Nebėr tėvelio...

Prabėgo metai,
Skruostai paraudo,
O širdis tėvo
Rauda ir rauda...

Liūdna, kad negaliu vėl nuvykti į Eičius, pajusti nuostabią Vakarutės dvasią. Tačiau mintyse būsiu su jau pažįstamais ir nepažįstamais...Ir lauksiu nuotraukų.

Šiandien Švenčionių bažnyčioje buvo ypatinga atmosfera, nes tikintiesiems buvo suteikta galimybė iškilmingai priimti Šv. Teresės, iškilmių kunigo vadintos Šv. Tereselės, relikvijas, atgabentas iš Prancūzijos ir keliaujančias po Lietuvą. Nors ir jaudinausi, bet man pavyko nufotografuoti ir nufilmuoti Šv. Teresės sarkofago sutiktuvių procesiją miesto gatvėmis, o taip pat bažnyčioje vykusio ritualo fragmentus. Tačiau paliesti sarkofagą rože (rankomis kunigas prašė neliesti) neišdrįsau, gal būt todėl, kad jaučiausi nevertas tokios garbės... Žmona su draugėmės prisilietė, kaip ir daugelis kitų. O po to su procesija palydėjo į Ignaliną, kur Šventųjų relikvijų taip pat laukė tikintieji, vildamiesi, kad Šv. Teresė padės jiems šio gyvenimo kelyje, o gal būt ir anapusiniame gyvenime...