Su kiekviena diena nerimas vis labjau stiprėja. Kas atsitiko, sūnau, kad negauname tavo žadėtų kasdienių žinučių? Negi Elbruso turistinėje bazėje nėra jokio šiuolaikio ryšio pasiųsti nors kelių žodžių žinutei:"Viskas gerai, nesijaudinkite?"

Miela kolegė palietė skaudžią temą, bet, gavęs iš jos žinutę, supratau, kad jos netektys dar skaudesnės. Stipri moteris, galinti taip filosofiškai žvelgtį į gyvenimo realybę. Vyrams iš moterų reikia mokytis stiprybės ir ištvermės, kad būtų galima ištverti skausmigomis aplinkybėmis ir nepalūžti, o su optimizmu žvelgti į ateitį, džiaugtis kiekviena nūdienos gyvenimo akimirka.

Po smagaus lietaus vėl saulė šypsosi. Jai nė motais, kad miestelyje vyras mirė, o jauną moterį kažkas nužudė. Ir suprantama: jei ji nustotų šviesti, ne pavieniai žmonės, o visas pasaulis kentėtų. O juk vienąkart ji užges. Baisu. Pasakyta: po manęs nors ir tvanas. Negaliu ištarti šių žodžių.

Dėkoju tau, naktie, kad pailsėti leidi, tačiau atleisk, kad nebegaliu tavęs mylėti kaip kadais: tapai baugi man, nors jauniems tokia tu ir nesi...

Mintys kaip riešutai: vienos tuščios, kitos brandžios.

Niūrus ir bespalvis Sekmadienis. Bandau nuspalvinti - nepavyksta...

Gyvendamas svetima galva gauni ir jos kvaiumą.

"Sienose saulės šakų
šešėlių paveikslai
atsirandantys savaime
nieko netapau" - taip parašė Donatas Petrošius. O kodėl ne aš, juk tūkstančius kartų mačiau ant sienų šiuos "šešėlių paveikslus".

Regis kai kurie žmonės negali apsieiti be savo nuomonės prievartinio brukimo, be kūrybinės diktatūros. Paskaitai tokias "rietenėles" ir prarandi norą ne tik diskutuoti, bet ir skelbti savo kūrybą, nes būtinai atsiras žmogus, kuriam nepatiks, kad kūrinėlis parašytas klasikiniu stiliumi, kad liūdnokas, kad kai kurios jame pavartotos metaforos ar net paprasti žodžiai yra depresyvūs ir gali skaitytoją paskatinti vos ne atsisveikinti su šiuo pasauliu. Žodžiu, jei tave kamuoja skausmas - nedrįsk viešai dejuoti, tapk pajacu ir rašyk linksmai, juokink skaitytoją... Kitam gi tavo juokeliai ir ironiški posmai baisesni už velnią... O gal teisus vienas poetas ir publicistas, prasitaręs, kad "Poezija yra dvasinis striptizas, o gal net prostitucija"?

Šiandien nepaprastas sekmadienis, o šventinis :sūnus su martele atvažiuoja aplankyti. O sostinės vaikaičiams jau nebeįdomu pas senelius. Liūdnoka, bet toks jau tas gyvenimas. Taip buvo ir taip bus.