KOVO LAPAI

Kaip kovo sniego lapai murzini
Jaunystės optimizmas greit ištirpo.
Kaskart dažniau į galvą tekini
Atbėga žodžiai rankose su kilpa...

Grumoji pesimizmui, lauk veji
Paniūrėlį,ištižėlį, bevalį,
Tačiau matai, kad jo dvasia gaji
Ir jis daug velniavos privirti gali.

Tada neri į praeities dienas,
Kurios tave į gražų tikslą vedė,
Kad vėl pajustumei būry draugų einąs
Sodinti ateities gyvybės medį...

Pesimizmas traukiasi iš kelio,
Šviesėja protas ir širdis atgyja,
Vėl drąsios mintys galvoj polką skelia,
O dvasioj vėl svajų žvaigždelėm lyja...

Malonu buvo aptkti bent dviejų žmonių palinkėjimus gimtadienio proga. Širdingais jiems dėkoju. Nepykstu, kad kiti nesurado noro ar laiko bent porą žodelių tarti. Aš jiems visiems linkiu visokeriopo gėrio kasdieniniame gyvenime ir kūryboje. Būkit sveiki ir laimingi, buvę kolegos :-)

Smagu, kai lapkričio saulės spinduliai išnyra iš ūkanų, džiugina jaunus ir senus. Norėčiau, kad ir gruodis būtų nešaltas, jaukus ir mielas...Toks noras kažin ar išsipildys, bet vistiek lauksiu, nes žiemos jau senokai nebemėgstu...

Ruduo jau bando lipti ant kulnų, tik paskutinės vasaros dienelės neleidžia jam ateiti per anksti, kol žmonės jo nepageidauja. Tačiau užlips ruduo, paskui ir ant rudens kulnų ims lipt žiemos kareiviai su šalčio savanoriais...Tokia jau žemiška tvarka ir metvarka kartu, žmonėms pažįstama nuo pat vaikystės...

Nepastebėjau kaip atėjo rugpjūtis, kuris kasdien keliaus į rudenio valdas ir dings iki kitų metų. Skaudu, kad taip greit gyvenimas trumpėja, bet ką darysi, jei buvo taip ir bus...

Kur skubi vasarėle, prisėsk nors trumpam pamiškėj paklausyt paukštelių čiulbėjimo, savo kojelių pagailėk, lai pailsi jos...Kol ilsėsies, žmonės džiaugsis, dar labjau tave gerbs ir mylės. Suprantu, tu negali prisėsti. Tai bent padovanok mums daugiau šiltų ir jaukių dienų dienelių. Mylime tave, gerbiame tave, džiaugiamės tavimi...

Sodo augmenija meldžia dangaus, kad lietutis juos savo"kodyla" pašlakstytų. To paties ir aš laukiu, nes sode neturiu vandentiekio, o iš namų nusibodo vežioti...

Gražu kai gėlės žydi, skaudu, kai jas po kojomis meta...

Baigia tirpti balandis, pasistengęs žaluma ir ankstyvomis gėlėmis papuošti gamtą, sodus ir sodelius. Ačiū jam. Gegužė dar labiau gamtą pagrąžins, bet kaip ir balandis greitai išnyks...Nespėsi pasidžiaugti vasaros dovanomis, kai ir vėl atšoliuos ruduo, o po juo ir žiemą, ilga ir niūri trumpų dienų tamsoje...

Pasaulis verda, kaista vis labjau. Negi jis bus išvirtas, iškeptas, sumaitotas? Viešpatie, neleisk, kad šitaip atsitiktų, kad didieji mažuosius prariję sukramsnotų...