laimės nesuplanuosi.

Sodyboje prisijaukinu orą. Manęs nebesulaiko gaivalingas vėjas ar visądien kaskatėmis praplyštantis dangus. Kiekviena Gamtos permaina tampa tokia natūrali ir nebeginčytina kaip žmogiškas kvėpavimas.

Kad ir kaip banaliai beskambėtų - laikas, skirtas artimiesiems, neužsimiršta. Nes jie neišnyksta iš mūsų gyvenimo kaip kiti sutikti bendrakeleiviai, nusinešantys visa, ką jiems besąlygiškai skyrėm ir padovanojom...

Kartais norėtųsi pabūt kvailute - nemąstyti taip giliai, nesistengti taip labai, neieškot prasmės, nevertinti, nesuprasti, negirdėti nusišnekėjimų, džiaugtis banalybėm, tikėti širdimi, kuri beveik kaskart paprieštarauja logikai ir protui...
Lengva rasti draugą, kuris norėtų kartu išgerti subrandintą vyną ir žiūrėti filmus ligi vėlumos, bet kur surasti žmogų, kuris su įkvėpimu ir malonumu norėtų rinkti rudeninius lapus ir kitas spalvotas žoleles ir čia pat / miške / pievoj / parke juos dėliot tarp knygos puslapių...

Priimk gėrį.

Šį kartą rašyti mane įkvėpė pamąstymus sužadinusi draugės mintis: „Nekenčiu, kai man rūpi. Norėčiau, kad viskas būtų vienodai.“

Pirmiausia šmėstelėjęs prisiminimas – universitetas ir visos pastangos ką nors išmokti, juodos bemiegės naktys ir vis dėlto ne patys sėkmingiausi koliokviumo rezultatai. Tada akimirką lyg ir pagalvojam, kad čia tik smulkmena, kurios nereikėtų imti į galvą, bet, deja, imam, ir su baltu pavydu žiūrime į tuos, kurie sugeba nesusireikšminti. Kodėl gi taip yra? Kodėl vieni sugeba nusispjauti į tam tikrus dalykus, o kiti niekaip negali „perlipti savęs“?

Prieš keletą savaičių ilgai mąsčiau apie likimą, kol galiausiai sustojau ties Kamiu, teigiančiu, jog žmogus kiekvieną akimirką yra pasmerktas rinktis. Galbūt ir taip. Bet vakar supratau, jog kiekvienas žmogus savy nešiojasi kažkokią ribą (klausimas ar paties nusibrėžtą, ar kažkieno nubrėžtą) ir jis net pats to nesuprasdamas, negali kristi žemiau jos. Ir tas „negali“ turi kur kas gilesnę prasmę negu faktiškas negalėjimas.

Taip, iš tiesų tu visuomet turi pasirinkimą mesti viską, ką esi pradėjęs: mokslus, darbą, santykius, gali išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą, galų galiausiai nors ir dabar – gali iššokt pro langą, ir tada viskas, o viskas taptų nebesvarbu. Tik gaila, kad aš netikiu bėgimu nuo savęs. Gal dėl to, kad pačiai niekuomet nėra pavykę... Prisiminiau H.Hessę, rašiusį, jog „skausmas miške ir trobelėje nesiliaus, ir ten su pasauliu nesusivienyčiau ir su savim nesusitaikyčiau“, nes kol nerasim prieglobsčio savy, tol jokios išorinės ramybės salos nepagydys. Tai vis dėlto – ar mes turime pasirinkimą viską mesti? Ar faktiškas pasirinkimų turėjimas yra mūsų realių pasirinkimų turėjimas? Klausimai ir tritaškis ...

laimės drugelių šlamesiai.

- Aš jaučiuosi išsisėmęs.
- O aš pavargusi... bet man atrodo, kad būti pavargusiai geriau, nei būti išsisėmusiai. Dabar manyje pilna idėjų, minčių, perspektyvų ir vizijų, tik tam įgyvendint neužtenka jėgų, o jei būčiau išsisėmusi, galėčiau daryti viską, bet nesugebėčiau tam atrasti nei menkiausio noro.

Katiniškai tinginėti.
Tiesiog žiūrėti pro langą ar visą popietę šiltai snausti...
Koks didis ir nežmoniškas malonumas.

Kai kurie teigia, jog egzistuoja likimas, nes kad ir ką tu, mažytis žmogau, bedarytum, atsidursi ten, kur ir buvo kažkieno nulemta. Tuomet man įdomu, kas yra tas kažkas? Ir ar čia neslypi netikinčio tikėjimas dievu, dievybėm ir kitais aukščiausiaisiais? Gera širdžiai girdėt cituojamą Kamiu: "Kiekviename žingsnyje žmogus yra pasmerktas rinktis". Atsitiktinumų ir pasirinkimų virtinės... kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kaip mažytės smulkmenos sąveikauja tarpusavy, kiekvienąkart pakeisdamos to "vienintelio" kelio kryptį. Sakytum, čia gi vėl likimas..? Nemanau, žmogau, tai - TU.