Sakoma, kad reikia kažko labai labai stipriai norėti ir tie norai tuomet pildosi.... Aš labai noriu – ir nesipildo.... Noriu dar labiau – ir vis tiek nesipildo... Tada pradedu tikėti – sapnais, likimu, pranašystėmis, talismanais, horoskopais... net Dievu... Taip tikiu, kad kasryt ieškau noro išsipildymo sulytose gatvėse, drėgnų snaigių gniužulėliuose, pirmoje sutirpusio varveklio balutėje ir nužydėjusios pienės skėčiukų skrydžiuose... Mano noras sukosi ir sukasi metų laikų karuselėje ir, matyt, jam apsvaigo galva... Štai kodėl kai kurie norai yra svaigūs ir kvaili... Tačiau ar kvaili norai neturi teisės pildytis??????

Kažkur ten, kur į tylą nedrąsiai pasibeldžia tripirštis genys, vis tebeieškantis pamestos raudonos spalvos nuo savo plunksnuotojo apdaro, kur į smilgos viršūnę kopia gegužvabalis, trokštantis savo besparniu kūneliu palytėti septintaškės skrydžiais išmatuotos erdvės kraštelį, kur į delnus prisninga pienių pūkų, kur dangaus mėlyje ganosi kamuolinės debesų avelės, iškvėpintos jazminais, kur vėjo vaikaitis žaidžia saulės blykstėmis ežero raibuliuose, kur didžiaakis laumžirgis stebi, ar žiedą nakčiai laiku užsirakina vandens lelija, – tenai, lengvo švelnumo šaly, pasiklydusios svajonės trokšta būti atrastos....

Kartais kelioms akimirkoms tu pasiduodi ir nebekovoji su mintimis, kurios atklysta taip arti manęs, jog pajuntu jas pabyrančias šiurpuliukais ant mano kūno...Tuomet tu įkvepi manim iškvėpinto oro, klausaisi, kaip spengianti tyla išgroja Nedos „Eilinę dieną rojuj...“, delnais pasisemi lietaus, leidi vėjui tipenti blakstienų galiukais...
Pašėlusios vaizduotės audros nutapo išmyluotus veido bruožus, šelmiškai suveltus plaukus, kiek drėgną nugaros linkį ir beprotiškai švelnios odos lytėjimus... Išgeri visą išskaudėtų prisiminimų taurę iki dugno, iki deginančio kartaus lašo ant skeldėjančių lūpų.... ir grąžini save atgal, prie kovos su mintimis, prie galvojimų ...... ne apie mane.... ne apie mus...
(Mokymasis (iš)gyventi...)

"Kartais atrodo, jog tebemyliu tave, tačiau iš tiesų tik be galo ilgiuosi to jausmo - mylėti tave..."

Ačiukas visiems ir mane prisiminusiems tokią Lietuvai svarbią dieną... Pasakysiu taip: jubiliejų turėti nelengva, nes nemyliu ir nelaukiu sukakčių... ir šiandien džiugu, kad "vakar" praėjo :)

Kiekviena minutė, valanda - kova, diena - mažutis laimėjimas, para - tiesiog laimėjimas... Kada nors bus pergalė... o tada - susirasiu spalvotus pieštukus...

Visuomet, kai baigdavosi atostogos, pradėdavau galvoti apie vasaros pabaigą ir tik nedrąsiai prisimindavau rudenį... Šįmet mano perkeltinis "ruduo" prisilietė paskutinėmis liepos savaitėmis...

Išvažiuoju į atostogą... Žvejosiu (žuvis), grybausiu (grybus), uogausiu (paaiškinimo nereikia ;) ). Dar labai daug tingėsiu ir dar mama įteiks sąrašą netingėjimo... Nusibodo lietus - palieku jį sostinėj... Atsiprašau nepatenkintų, kurie liks su juo... Grįšiu....

Žmogus - tai trupmena, kurios skaitiklis yra tai,kuo žmogus yra, o vardiklis tai, kuo jis įsivaizduoja esąs. Juo didesnis vardiklis, tuo mažesnė trupmena ir, kai vardiklis lygus begalybei, tai trupmena lygi nuliui.
(autorius - internetinis "L. Tolstojus".)

Tuštėja širdies alėjos. Rankas ant krūtinės sudėjus,
nutrūkusiom gijom paišau: takelius į save. Pamiršau
slaptažodžius, burtus, net raktą, kurių vien buvimo pakaktų
kad pajėgčiau mėginti dar kartą: bent ištylėt Tavo vardą...