Kai nebelieka turinio

Užsidarom į formų kalėjimus
Stiliaus rėmus išpuošiam raidėm
Kai širdis suraikyta po žodžiais
Protas kalba metrinėm duobėm

Rodos siaučia geltona isterija
Nebesidžiaugia sniego laida
Tik žibintai ir frazių misterija
O pro šalį slapta visata

Kad žinotumėt ar patikėtumėt
Ir nustotumėt būti vertais
Atsistotumėt Žemėj išmėtyti
Suplasnotumėt sielų sparnais

Ištekėtų į rausvą saulėtekį
Paskutiniai tikrumo kabliai
Drebulėm ir karklais sulapotumėt
Jūs girdėtumėt - tyli laukai

Pastebėtumėt - tiltai įsitempia
Stygos plyšta elektros laidų
Viskas amžina, viskas prasitesia
Tik mieste labirintai kampų

Vėjo balsas aidi sutemoj
skęstam,kylam vakaro riboj
kai sudaužom dvylika varpų
semiam garsą juoduma akių
tekam.. trykštam.. ..
kylam.. grįžtam.. ..

Kai už lango daužosi naktis
skylam į nedalomas lytis
plaukiam juodo marmuro grindim
rašom knygą smilkstančiais savim
plyštam.. laužas.. ..
sukas.. daužos.. ..

Atšlubuoja pasaka basa
susivėlė šlapdribom žiema
tarp baltų pusnynų alkdama
kelia galvą esatis nuoga
vis dar.. norim.. ..
sekam.. oriai.. ..

Ledas traška, taršosi plaukai
beržo šakos apkabins tvirtai
paskutinis šuolis ir vanduo
šlapią gruodžio metraštį tausok
gręžiam.. sielą.. ..
bet ar miela.. ..?

Įspraudžiate skersgatvio rėmuosna
Viliojat pakilti žirgais
Sparnuotais sustingusiu vėju
Keliais sudarkytais lygiai

Sutrupinsiu stingdančią tylą
Apsėmęs namų krantines
Saulėkaitoj bronza įšyla
Po akmeniu laikas nuskęs

Aš jau nebegaliu savęs išreikšti
Nei vėju nei vaizdais pilnų dienų
Atsiverčiu pasaulį ir suvirpu
Kad vos beišlaikau tarpu delnų

Kiekvienas jūsų žodis liečia širdį
Ir nieko nebišeina padaryt
Labai džiugu bet pavojingai girgžda
Už krūmų stygos įtamtų lankų

Taip noriu jus visus apdovanoti
Apsikabinimais po mėlynu skliautu
Kai paprasčiausia saulė ims šypsoti
Ir akys pasipils skaidriu džiaugsmu

Prašau nepagalvoti, o pajausti
Ar verta žodžio strėlę išsitraukt
Ant Žemės veido viskas užsitraukia
Jau sielų žvaigždės išsiilgo laukt

Jeigu čia būtų galimybė parašyti straipsnį, tai parašyčiau, kad Rašykėjate Žaliažoliečiai.. Jūs nusivalkiojate, tampate snobais, negalite aprėpti visko tai neprisikiškite pilnų burnų, kramtykite po grūdą, o tai keičiasi kažkada buvusi jauki erdvė, na bet tokia jau lemtis grupiškai talpinamos kūrybos projektų.. Gal jie iš karto pasmerkti žlugti..
Palinkėsiu tyrumo tiek jums visiems tiek sau :), ir kad rečiau skambėtų nieko nereiškiantys bejausmiai žodžiai.. Džiaukitės ir būsit apšviesti ;)

Nemiegojau šiąnakt iki išnaktų vėlyvų.. Susipažinau su trimis augalais.. Fainulkos tokie, labai stengiasi, bet vieniši, mažai kas su jais pašneka, po kokio mėnesio per budėjimą vėl pašnekėsiu :).. O jie stengiasi būti gražūs, kad žmonės juos mylėtų, papasakojau jiems kad nesistengtų per daug dėl pasidauginimo, vistiek aplinkui visur betonas - nepavyks

Tadas.Lomanas@yahoo.com

Makrokosmiškai šaltas,
Lyg erdvė be saulės šviesos - tik jos vėjas
Sėja.. Sėja žvaigždęs ir mintis
Jos negyvos - kadaise spurdėjo,
Bet dabar pina tiltus lemtis

Viskas kinta - tik lieka trauka
Gravitacija - amžinas dėsnis
Tarsi meilė.. sielos šviesa..
Šildo jausmas čionai nesuspėjęs

Byra.. trupa.. surinkt, sutvarkyt
Sudėliot į sistemą kometas
Tuštuma ir ramus judesys
Piešia dulkėmis milžiną lėtą
-------
Visata nesustabdo plitimo
Saulės veidrodis amžiais spindės
Taip kaip Tėvas mums beria artumą
Arba Žemė užkloja naktis

Siautulinga kalnų upe
Į tave tekėčiau ir jausčiau
Nesvarbu į pusę kurią
Jei toliau tu mane šitaip šauktum

Debesim uragano centre
Neščiau svaigią pavasario audrą
Visiškai užmiršęs save
Jeigu tyliai į vasarą šauktum

Šitaip keista ir nuostabu
Kai širdis jau tau nepriklauso
Įsitvėręs stogų supranti
Ko jinai atsibudusi klauso

Turėjo sužydėt linai.. Nuo šlaito leidaus lauko keliuku
O tu mane apkabinai.. Rugegėlės graižu
Ir gėlės nepažystamos, aukščiau negu galva,
Siūbavo mano vyksmą, tėvai kažkur greta
Prie vaikystės šulinio stoviu.. Lig viršaus pilnas smėlio..
Bet pulsuoja ir pusė rentinio - pats švariausias gyvybės vanduo..
O šalia vos per dvejetą metrų - keturkampis
Lyg dėžė nuo rausvų mandarinų.. Jo centre,
Kunkuliuoja šaltinis..
Koks laimingas esu, kad savuosiu sapnus suprantu..
Dvi sodybos šalia, viena ciklą užbaigia..
O kita dar žaismingai jauna, bet jau nieks nepakeis
Ji gyvuos erdvėje, kolei bus išskleista..
Lyg iš kūdikio sapno, saulėtai spalvota diena..

Pabėgus saulei, sutvirtės mintim
Pakilęs ir kampuotas miesto kūnas
Patrauks link vėjų, penklinių kryptim
Kapoti gamtos formų paprastumo

Išbėgę melsvo popiečio taku
Per bėgius ir šaligatvių plytelėm
Trys pranašai, o paskui juos greitu
Žingsniu patraukė lietvamzdžių srovelės

Surizgusios, pavargusios nuo dulkių
Per dieną plauto šieno ir šunų
Tenai toli, kur vėsta šiltas pienas
Kur taip arti ligi pirmų gaidžių

Išsiruošė, pakilo ir kreivu
Apgirtusiu lingavimu judėjo
Pritilo kaimas vasaros ritmu
Tvirtėjo pėdsakai ant drėgnasmilčio smėlio

Jau auštant susitiko patvory
Kaimynas daugiabutis ir pirkia
Akiduobių šimtai - tamsa tyli
O krosnies nasruose rugių pelai

Nei labas nei sudie išaušus rytuj
Per amžiną judėjimą aukštyn
Pakibo dūmai pusryčiaut išvyti
Vien nuganytus plotus terandi