tyla smilgos linkyje

žvilgsnis per kairį petį

trumpakelniai
basom kojytėm
po daržus be tvorų
ir namus nerakinamus
tiesėm ranką kitam
su maža mašinyte
ir kaukšėjom
drožtais kaladėlių kulniukais
kas garsiau
kas greičiau
įsilips į medį
ir tūnos ant aukščiausios šakos
kol mama kvies
išgerti arbatos
ar brandintos medžių sulos

nesvarbu kieno vardą šaukia
bėga trepsi kojelės
iš laukų pašalių
ir rikiuojas prie durų jaukiai
akys –
noriu aš nori ir tu

o dabar jau mažėja mamos
labas sako retai susitikę vaikai
ant žvyruoto pievelės tako
vis dažniau kranksi varnos –
juodi pranašai

švelnumas

kilsteliu aukštyn
liežuvis veidą prausia -
šviesėja vidus

vis grėbiu rudens
nublukusius lapus
laukiu Kalėdų

kaukši palangėmis
sliuogia stiklų plokštumom
lyg šokėja gundanti vyrus

perregimais marškinėliais
apsigaubusi įsirango į guolį
nemiga ---

kodėl į mano?