Santrauka
Vieną rytą labai labai anksti atvykau į paskaitas ir dar niekas neleido užeiti į auditoriją, tad sėdėjau automobilyje ir taip gražiai pradėjo lyti... Ir staiga nukrito ryškiai raudonas lapas, prilipo prie stiklo ir spoksojo į mane. Susikalbėjom, supratau, kad tai mūza aplankė mane. Mieli skaitytojai ir kolegos poetai/rašytojai, nesmerkite, kaip kad kituose eilėraščiuose, manęs už tokias slogias, tamsias mintis. Ne aš rašau, poetas rašo. Pilnai suprantu, kad mano mintys gali kirstis su Jūsų mintimis, kad norite pamokyti ir gražiai pakalbėti apie gyvenimą. Pirmyn. Tik nebarkit labai, kaip ankstesniais kartais. Dėl to ir padariau tokią ilgą pertrauką... Geriau pasidžiaukime užmiegančiu rudeniu ir tyliai ateinančia žiema. Neprašau gražių komentarų, neprašau nerašyti kritikos. Rašykite viską! Viską! Tik būkime pagarbūs vieni kitiems. Gražaus vakaro linkiu su šypsena veide!
Santrauka
Dar vienas kūrinėlis... Nepriskirčiau jo prie verčiausių išvysti dienos šviesą, bet negaliu nieko padaryti... Užplūdo baisus noras jį paviešinti. Matyt, Hamletas pakuždėjo į ausį, kol miegojau... Ech, Hamletas - tragiškas herojus. Kiekvienas jame sugebėtume rasti kažką artimo, kažką savo... Egzistencinė beprasmybė, mirties baimė, mirties troškimas, nusivylimas žmogumi bei nuodėminga prigimtis - tai tik kelios mintys, kurios, tikiu, nėra neapsireiškusios nei vieno galvoje. Toks jau tas žmogus - mąstanti būtybė. Kartais mąstome per daug. Kartais reikia tiesiog sustoti...
Santrauka
Pasižadėjimus tęsiu... Todėl šiandien keliu truputį pozityvesnį, svajingesnį kūrinį... Nors tai nėra vienas iš geriausių, mano nuomone, mano kūrinių, bet, pageidaujantiems šviesos, ir šis linksmesnis kūrinėlis išvys dienos šviesą...
Santrauka
Šiandien ryte prabudau ir prisiminiau, jog ši diena truputį ypatingesnė nei vakarykštė. Šiandien seimo rinkimų diena. Ta proga atkapsčiau savo seną kūrinį. Nors jis labiau tiktų kitokiai progai, tačiau linkiu skaitant prisiminti, koks sunkus buvo kelias laisvės link. Gal kai kuriems ta laisvė ne tokia, kokios norėjote, bet nustokime burbėti. Būkime dėkingi jau mirusiems už tai, ką turime dabar. Paverskime jų auką prasminga. Juk savo ateitį kuriame patys, patys esame savo likimo kalviai.
Santrauka
Paskutinis mano kūrinys sukėlė truputį aistrų. Labai džiugu, jog pasiekiu tikslą - krypstu į ekspresionizmą ir siekiu sukelti aistras. Bet prašau, skaitykite atidžiai, įsijauskite, bet nepulkite manęs, kaip po praeito eilėraštuko. Juk linkstu į ekspresionizmą, ne klasikas aš. Ne klasikas... Nors jei jau toks poreikis yra, pabandysiu atrasti daugiau - mažiau pozityvių eilių. Kūrinyje yra žodis ,,kalė". Tik primenu, jog tai ne keiksmažodis, o paprastas žodis. Patikėkite, teko susidurti su priekabėmis prie šio žodelio. Gero skaitymo visiems!
