Santrauka

Voščevas* netrukus ėmė abejoti savo gyvenimu ir pajuto kūne silpnumą, nes nežinojo tiesos; jis nebegalėjo toliau dirbti ir eiti keliu nežinodamas, kaip sutvarkytas visas pasaulis ir ko reikia siekti. Iškamuotas minčių, Voščevas prigulė dulkėtoje pakelės žolėje; buvo karšta, pūtė pietų vėjas ir kažkur kaime giedojo gaidžiai – viskas ramiai sau egzistavo, tiktai Voščevas, prie nieko nepritapdamas, tylėjo. Šalia Voščevo galvos gulėjo negyvas nukritęs lapas, vėjo atneštas nuo tolimo medžio, ir dabar laukė žemėje ramybės. Voščevas pakėlė sudžiūvusį lapą ir įsidėjo į slaptą maišelio skyrelį, kur laikė visokius nelaimės ir nežinios daiktus. „Tu gyvenai be prasmės, – su šykščia užuojauta galvojo Voščevas, – gulėk čia, aš sužinosiu, dėl ko tu gyvenai ir žuvai. Jeigu jau tu niekam nereikalingas ir mėtaisi visiems po kojom, tai aš tave saugosiu ir prisiminsiu.“ *A.Platonovo apysakoje „Duobė“ ypatingą vietą  užima ilgesingas darbuolis Voščevas (вош —rusų kalba(voš) — utelė), gyvenantis taip, tarsi „tolumoje yra kažkas ypatinga ar koks prabangus nepasiekiamas daiktas.“ Labiau nei kiti gilinasi į dalykus: nepasiduodamas aplinkui tvyrančiam visuotiniam entuziazmui, jis sako, kad „vis tiek be teisybės gyventi gėda“ ir laukia, kada gi danguje „bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą“. Parengė Linas J. Jankauskas pagal polka.academy ir colta.ru medžiagą. Niekis kaip Būties šešėlis, kuris negali būti peržengtas dialektinio* mąstymo būdu. Heideggerio dialogas su E. Jungeriu (Karys ir rašytojas Ernstas Jungeris buvo vienas  žymiausių savo kartos Vokietijos menininkų) „Nihilizmo įveikos problema.“ *Kaip metodas, dialektika priešinga metafizikai. Dialektika tiria judėjimo ir vystymosi dėsningumą, kurį formuluoja dialektikos dėsnių pavidalu, kategorijose, sąvokose, apibendrina nuolat besikaupiančias žinias apie pasaulį ir sudaro bendra teorinį ir metodologinį pagrindą jo pažinimui. Pagrindinis dialektikos dėsnis – priešybių kovos ir vienybės dėsnis. Jis išreiškia kiekviename materijos išsivystymo lygyje, gamtoje ir visuomenėje, vykstančio judėjimo, vystymosi, kitimo priežastį ir šaltinį. Kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kokybiniai pakitimai, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį, leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį, kurį atspindi neigimo neigimo dėsnis. https://lt.wikipedia.org/wiki/Dialektika

Santrauka

Išėjusiems Ukmergės senamiesčio pokario gatvės padaužoms, nužudytiems piliakalnio klevams. Nauja redakcija.                               

Santrauka

  Pagrindinė tezė: pasaulis yra tekstas (il n‘y a pas de hors-texte - „nėra nieko už teksto“, t.y., už konteksto nėra nieko). Kritikavo europietišką logocentrizmo tradiciją. Aiškino apie dekonstrukcijos, kurios metu išaiškėja, kad tekstas yra atsitiktinis citatų-archipėdsakų rinkinys, būtinybę. Dekonstrukcija susijusi su bandymu atskleisti ir pašalinti priešstatas ir paradoksus, kuriais remiasi filosofiniai ir kitokie tekstai. Jis tokius paradoksus dažnai vadino „binarinėmis opozicijomis“ Žakas Derrida http://vartiklis.lt/plato/derida.htm; Prancūzų kalbos ir kultūros filosofas, poststruktūralistas.   Nesuskaičiuojami konceptualizmai ir abstrakcionizmai menininko akis tarsi apgręžė į vidų, kur  makabriškuose abstrakcijų performansuose dingsta paskutiniai konkretybės pėdsakai.  Kurmis tapo paveikslus ir rašo eilėraščius. Arvydas Šliogeris „Konservatoriaus išpažintys“; 197 psl.

Santrauka

Kai vaidiname savo lytį, mes ne tik ją demonstruojame, mes ją sustipriname ir aktyviai konstruojame lyčių tapatybes. Lytis — tai ne tik tapatybė, tai  ritualas. Jeigu lytis yra *perforamatyvi, turbūt geriausia, ką galėtume padaryti, būtų atsisakyti ją vaidinti. Arba galėtume vaidinti kitaip, o gal iš jos pasijuokti. Kai atsisakome vaidinti savo lyties scenarijų, tas tvarkingas vyro ir moters dvinariškumas ima byrėti. Mes matome žmones su vyrų anatomija, kurie nori tapatintis su biologinėmis moterimis. Ir atvirkščiai. Kai kam tai reiškia operaciją, kuri pakeistų anatomiją. Kas prašyte prašosi klausimo – kas yra tikra moteris? Į kurį Judith Butler  atsako – tokios nėra. Judita Butler (angl. Judith Butler, g. 1956 m. vasario 24 d.) – žydų kilmės JAV post-struktūrizmo filosofė, kitoniškumo (angl. queer) ir lyčių performatyvumo* teorijų kūrėja.

Santrauka

Aš žinau, kad nieko nežinau. Nors kiti net šito nežino.  Sokratas   Kenčianti mintis... tai mintis ieškanti kelio anapus savęs, į realybę, kuri būtų sunkesnė ir svaresnė už pačią mintį. Būtis nesutampa su mintimi, o būties mąstymas yra mąstymas, ieškantis kažko kito, kas nėra jis pats, kas galbūt ir nepanašus į mąstymą.. Susitaikykim su tuo kas leista mirtingajam. Taip kenčianti mintis tampa nuolanki. Tai ji atsisako savo metafizinio agresyvumo ir pasirengia didžiajai savo aukai. Lyg mirštanti banga ji sudūžta ir susigeria į būties smėlynus. Paskutinis jos šnaresys jau ne mąstymas mums įprasta prasme. Mintis virsta malda.  Tai malda atsivėrusio kito akivaizdoje. Arvydas Šliogeris. „Konservatoriaus išpažintys.“ Pus. 171   Reikia dauginti ir dalinti begalybę iš begalybės per amžių amžius, be poilsio ir prisiminimų, be meilės ir vilties... Daugink-daugink, dalink-dalink. Tie pasauliai nugarmės į chaosą, bet tu juos pakeisi kitais ir visada būsi čia, visada toje pačioje vietoje, ir vis dauginsi ir dalinsi. Ir tu amžinai jusi tą galutinį skaičių, aukščiausią garsą, kankinanti šio ritmo finalą ant savo liežuvio galo. O, nelaimingoji savo paties neteisingumo auka, juokingas savo mokslinio išdidumo žaisle, tu beviltiškai bandysi jį išspjauti, išvemti. Jis išbluks iš tavo silpnos atminties ir tu vėl atsidursi savo begalinio skaičiavimo pradžioje. Oskaras Milašius „Laiškas Storgei“  

Santrauka

O žmogui jis tarė: "Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis. Gręžtis nuo pikto yra supratimas". Jobo knyga 28,28   Diadema žydinčią ir balsą dievams žadi, o žeme! S. Geda „Delčia rudenė deivė“, pirma giesmė.   Teisybė, jie kabėjo, bet kalbėjo mirtingajam nesuprantama kalba, nežmoniškumo nekalba, anti-logine prosakme: griaustiniu, žaibu, augalo žalumu, ąžuolo šlamėjimu, priešaušrio raudoniu, tylinčio likimo tyla, padūmavusia pavasarinio beržyno žaluma, lietumi, vėjo gūsiu, smėlio auksu, upokšnio čiurlenimu. A.Šliogeris „Melancholijos archipelagai“ psl. 157

Santrauka

<…> tik save  (Voltas Vitmenas) pasaulyje jautė kaip danties skausmą – geliančiai, beviltiškai, o kentėjo nuo tarpusavyje nesuderinamų dalykų: pasaulio grožio ir savo laikinumo. Bronius Šablevičius „Nematomoji žmogaus pusė“   Niekinti šio pasaulio pagundas ir išsaugoti sielos ramybę <...> geriausiai padeda savo menkumo supratimas ir nuolatinis galvojimas apie mirtį, jei jis nėra paviršutiniškas, o įsiskverbia iki kaulų smegenų. Frančeskas Petrarka (1304–1374)

Santrauka

Pradžioje nebuvo žodžio/pradžioje buvo daugių daugiausia jo pradžia<...> artėja kyla iš naujo/akimirka ta pirmoji/ kai pasaulio magma galiausiai turi nusileisti/ žodžio prievartai/ ir kai niekas/ turi tapti kai kas nors –/(sakykime:/ pasaulis kaip tu/ arba kaip aš dabar/ čia). Urszula Koziol (g. 1931 m.) - viena garsiausių šiuolaikinių lenkų poečių. Nakties žmogutis po lempom klykia. (Jonas Strielkūnas „eil. rinkinys „Trečias brolis“)

Santrauka

Eilėraštis išsilikęs atmintyje iš taip toli nutolusio mano pavasario.  Vyriausias anūkas kovo mėnesį veda. Nieko geresnio nesugalvojęs, noriu paskirti šį tekstą jaunavedžiams... Jaunikis močiutei prisipažino, jog kelionėje proanūkė... Siaubas, kokie mes senukai, atšventę pernai  bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį... Savo vestuvinius žiedus padovanojom jaunavedžiams kaip mūsų meilės simbolį.