← Atgal

Konkurso „Aš čia gyva...“ rezultatai

2017-08-24 18:00:35

 

Eilėraščių konkurso, skirto Lietuvos Respublikos šimtmečiui ir šiemet minimoms 110 Bernardo Brazdžionio gimimo metinėms, rezultatai:
 









 

I vieta 





 
 

Aš nešioju Tave

Aš Tave nešiojau seniai – siūtą ir persiūtą –
dar tada, kai knygnešį prosenį caras pavadino
Brudniu, kai močiutę ir jos seserį dvynę
vokietis siuntė kast apkasų ir beveik kaip
„Sofi pasirinkime“ prosenelė turėjo nuspręsti,
kurią dukterį pasilikti, kai toji močiutė lėkė
verkdama iš Prienų gimnazijos, nes žuvo
jos mylimasis – partizanas Šiaurys, taip ir
nesulaukęs vienatinės laiško, taip ir
nepateptas. Aš nešioju Tave jau
seniai – per visus Sibiro tyrus, per vienišus
taigos medžius, per ledinį Obės vandenį,
kuriuo senelė girdė dvimetį sūnelį,
ritmingai mušant taktą gyvuliniam traukiniui,
per nagais gremžiamą beržo tošį, per mėlynėm
išgydytą vidurių šiltinę, nuo skorbuto
klibančius dantis – iš jų išeis puikūs vilko
karoliai – per pilnaties išstaugimus –
žmogaus ir gyvūno balsas srūdavo vieniu,
kai blakės tapdavo kraujo broliais baltiniuos
ir pataluos, per į kandžių sukapotus
kailinius įsuktus kūdikius, iš skiedrų
padarytas lėlės, per visus leliumai
leliumoj kalėda niūniuojamus slapčia,
kai užsižiebdavo dangaus ir dvasios
pašvaistės. Aš nešioju Tave Baltijos keliu, per
trisdešimt tris pasakas, sekamas vakarais,
per visas šias istorijas, kurios srūdavo
liūdesio pienu mano gyslose, per pirmą
klyksmą pasauliui –  nelyginat pasibaidžiusios
gervės, per rugiagėlių akis ir pelenų
plaukus, per Vytės Nemunėlio knygas,
užėmusias garbingą vietą namų bibliotekoje,
per Kūčių ritualą – maldą, suklaupus prie
paskutinės Šiaurio nuotraukos. Aš nešioju
Tave per pirmą viešai deklamuotą eilėraštį
Balbieriškio miestely paminklinio akmens
atidengimo proga – sunku patikėti, bet
tai iš ties buvo „Aš čia gyva“, per jau
savo sūnui skaitomą „Rudnosiuką“,
per jam išdainuojamus leliumai leliumoj
kalėda. Aš nešioju Tave – išdidžiai ir liūdnai –
nes kitaip paprasčiausiai nemoku.

Lina Buividavičiūtė
 





 
 
II vieta





 
 

Vaiduoklis

Aš vaiduoklis nemarių naktų
Tik klaidintis tarp Londono stogų.
Aš nieko neturiu, tik ašarą širdy
Ir lietų svetimo dangaus.
 Aš balso neturiu, bet šaukiu
Tėvynės vėjams laišką;
Ir aidu grįžta mano mintys,
Parnešdamos lietuviškus žodžius.
Ir ilgesys kankina jauną sielą,
Lyg vaikas prašantis saldainių;
Kas žiburį įžiebs tamsiam kely,
Kai mano laivas paklydęs nesugrįš?
Kas lauks gimtinėje žuvėdros vaiko,
Kai laukti nebebus dėl ko?
Ir bėgu aš nuo savo skausmo
Per tamsią liūtį svetimo dangaus...
Rugiais pakvimpa ūkininko laukas;
Ir šuo prie slenksčio loja...
O aš tarp Londono žibintų
Gegute kukuosiu po svetimais langais.
Manęs nelaukia gimtinės liepa;
Manęs nenori tėvynės vėjai.
Prie ko priglusti, kur parymoti?
Kam širdį lietuvišką išlieti?
Aš tik vaiduoklis nemarių naktų
Klaidintis tarp Londono stogų.
Aš nieko neturiu, tik ašarą širdy
Ir lietų svetimo dangaus.

Laima Tomkevičiūtė

                                                                          





 
 
III vieta





 
 

***
Čia Lietuva – su vienišais beržais iš Širvio lūpų
Čia mano kraštas – Marcinkevičiaus gelsvų rugių
Maironio ežerai, apsamanoją pilys –
Nėries pajūris su gintariniu lašu.
Čia Lietuva – išmindžiota su Sajos klumpėm
Arimai, išarti Janonio bėruku.
Ir laimės žiburys, Biliūno išgalvotas
Vis šviečia, rodo kelią link namų.
O žeme! Tu maitintoja iš Cvirkos raštų
Baltušio vasaros parduotos. Valgyta druska.
Ir rojus, iš raudonmedžio žadėtas
Kaip rašė mūsų Sirijos Gira.
Gimtasis kraštas: Pelkupis, Šaltuona ar Vidauja.
Kiek širdžiai, ausiai malonių vardų.
O Lietuva – tu duonos riekė saujoj-
Kokia bebūtum-aš vis tiek tave myliu...

Audronė Juškytė-Bakšienė
 





 
 
Komisijos atrinkti dalyviai:





 
 

***
Aš čia gyva, manęs nenuskandino
Likimo audros, skauduliai dienos,
Aš Lietuva, esu laisva be grimo,
Nereikia teisti – noriu šilumos...
Aš čia gyva, ėjau keliais vingiuotais,
Rinkau klaidas, jas deginau savim,
Vienui viena, taip noris džiaugsmą duoti
Šiandieną jums – tikėkite manim...
Aš čia gyva, skriaudas pamiršus, kilsiu
Į žydrą dangų, skinsiu svajones,
Kiekvieną žingsnį saugosiu, branginsiu,
Aš Lietuva – čia meilė neužges.

Ligita Mikalauskienė

*
Lietuvai
(sekant Bernardo Brazdžionio „Aš čia gyva“)

Kiek kartų poetai tave apdainavo,
Tapytojai spraudė tarp rėmų baltų...
O vyrai kovojo už laisvę lig galo,
Atremdami priešą ginklu ir krauju...
Šiandien tavo kaimas be šulinio svirčių,
Be geldų medinių ir molio aslų.
Tačiau tu gyva – nesutikusi mirti,
Sagstaisi sagom ežerų mėlynų.
Netinka tau posmai pakilūs ir odės,
O kaklui nereikia karolių brangių.
Kantri tavo žemė – kuklumo išmokė –
Gėrėtis bangom ir lašais gintarų.
Skaudu, kai liūdni ir pikti sukas žmonės
Nuo savo šaknų, priedermės ir kalbos,
O aš vis tikiuosi švenčiausios malonės,
Kad mano šalis ilgus amžius gyvuos...
Virš miestų pakyla giesmės šventas žodis, –
Lyg paukštis atplyšta nuo tavo delnų.
Trys spalvos Tėvynėn namo kelią rodys
Visiems, kam dėl jos nors šiek tiek neramu.

Jūratė Norvaišienė
 
*
Aš sapnuoju Tave, Lietuva!

Kai įsūpuoja rytą atspindžiai,
Žiedais šalpusnių bėga akys basos...
Žara auksinė bando įsižaist —
Šukuoja paukščiai žalią beržo kasą,
Raudoni debesynų putinai
Suverps drugių sparnus į vėjo raudą,
Lašės flamingai pro pirštus lėtai...
Žaismėj šešėlių tyliai išsimaudau...
Juoku šaltinių, trykštančių vėsa,
Sparnu kregždutė sapną užkabina.
Tavuos delnuos,
O mano Lietuva,
Esu lyg perlas,
Lašas gero vyno.
Išmokus tavo vyzdžiuos pasiklyst
Laisva skrajoju
Tarsi pievų bitė.
Ant pirmo saulės spindulio paslyst
Ir vėl džiaugsmingai pasitikti rytą.
Plaukais pabyra ievų kuždesys,
Kvatodama šaka nupurto pyktį...
Kol Tavo vardas slysta pro ausis,
Sapnų skrajutėm ima dailiai lyti.
Tu mano, Lietuva...

Karilė Verdenė
 
*
Airiškas šunelis

Čia Airijoj paplentėj sutikau aš šunį...
Kažkur matyti bruožai, lyg iš Lietuvos...
Paklausiau jo: – „Ko ieškai čia, šuneli?
Skanesnio kaulo ar riebesnės sriubos?“
Jis pažiūrėjo į mane – manau suprato...
Ir nudelbė kaltai liūdnas akis
O aš tęsiau: – „Juk prigimtis tava- gimtus namus pasaugot,
O tu čia šlitinėji kaip vagis...
Tada jis tingiai nusisuko
Ir du kartus sulojo angliškai: – „Hau, hau!”
Ne mano reikalas skaityt moralus, kad ir šuniui...
Šįryt šią seną tiesą aš supratau geriau.
Kiekvienas renkamės ar ieškom savo kelio,
Vienam gerai kaip yr, o kitas niekad nenurims.
Vieni laimingi tuo ką turi ar neturi,
O kitas, jei neturi, tai iš kito nesiklausęs pasiims.
Suprast turėtume mes vieną kart ir iki galo,
Kad reikalingi mes tik tam ir tik tada,
Kada širdim ir nuojauta pasirenkam tą savo kelią...
Ir Dievas mums padės, ir viltį būt laimingais mes turėsim visada.
Tik nedvejokim, nedejuokim, neraudokim.
Kitų nekaltinkim – problemos tūno mumyse.
Idėjai ar svajonei visą save atiduokim,
Kitaip laimingi būsim taip retai ir tai tiktai sapne.

Vitas Petraitis
 
*
Gimtinė

Kas ten ataidi
birželio rytą
mieguistais
Nemuno kloniais?
... mūsų link eina
su palete rankoje
šypsodamasis
Čiurlionis.
Būras. Artojas.
Žalgiris. Sodžius.
Žvejys, saulės patekant
laukiantis...
Žiūri į mus
iš kiekvieno žodžio
Maironis,
Žemaitė,
Daukantas...

Viktoras Gulbinas
 
*
Tavo Lietuva

Aš čia gyva! – nors kraujas laša.
Žaizdotas mano kūnas, ar matai?...
Tau vis ne ta, nepasipuošus geltonkasė,
Kurią sapnuose vis lankai.
Ne Anglijos aš karalienė, ne –
Ir glostau gal sugrubusia ranka.
Nors ir aplinkui aukso nematai,
Tačiau šalia žali laukai.
Gal ir esu tau nemiela,
Tačiau tik vieną tu turi mane.
Nešoku aš flamenko, iš tiesų –
Tačiau aš TAVO LIETUVA esu!

Donatas Urbonas
 
*
Būk amžinai 

Aš tik boružėlė Tavo saujoj
Su taškuotu laiko švarkeliu,
Mus šventai sujungė brolių kraujas
Tuo pačiu tikėjimu giliu.
Ir kasdien dėkoju už šią žemę
Po kančių, po graudumų visų.
Ji maitina, guodžia, glaudžia, remia,
O ir aš dalelė Jos esu...
Juk be Jos aš būčiau tik našlaitė
Be tėvų kalbos, be jų dainų.
Tik su Ja aš kroviau savo kraitį
Ir tik Jos vilties keliu einu...
Aš tik boružėlė Tavo saujoj,
Mano Žeme, mano Lietuva,
Ir Kūrėjo vieno te maldauju,
Būk gyva. Būk amžinai gyva!

Danutė Mažeikienė
 
*
Pašlovinimas gervei

Prieš rytą prabundu ne nuo sienojų gausmo
Ir ne senatvės rūpesčiai ar skausmas nukamavo –
Klausausi paukščių, kelio ieškančių per rūką, –
Stebuklas kasmetinis – gervės į gimtinę parkeliavo.
Ir nepaliauju nenorom žavėtis pilkakaklėm –
Kad žmonės taip aklai turėtų širdyje tėvynę,
Kad rūta, pinavija ar žemčiūgas palei gryčią
Kvepėtų duodamoj į stalą duonoje ruginėj!
Šuniukas virstų kūlio kaime su berniūkščiais,
Su lapais būtų raškomi žali serbentai ar avietės...
Medinės pasišiaušusios grytukės atvirukuos –
Takažolėmis papuoštas kelelis tebekviečia
Pradžių pradžion. Ten, kur gimti buvo lemta.
Ir daugiabutyje girdžiu aš gervės rūpestį –
Kaip ji – skubu pagarbint savo žemę šventą.

Dalia Griškevičienė
 
*
Žemuogių Lietuva

Miškas apsimeta, kad tarp mūsų
Nieko nėra.
Turbūt negali atleisti.
Trankosi žalių kambarių durimis
Kaip įpykusi moteris
Kad grįžau tik po pusmečio.
Nesuprantu, kodėl mus lygina su ąžuolais
Jei lietuviai – kaip žemuogės.
Joms nereikia geros žemės
Ir jos nesikauna su lubinais ar dobilais
Dėl vietos.
Kai nebegali būti,
Persikrausto kitur
Ir augina savo uogas
Negalvodamos, ar jas atras.
Atrodo, jos neturėtų išlikti
Kai susiduria su varnalėšomis
arba beržais.
Kasmet jas randu vis kitoje vietoje,
Vis toliau atsitraukusias,
Bet vis tiek iškėlusias savo raudonas vėliavas.
Seku žemuogių pėdsakais tolyn
Ir mokausi.
Viena žinau – žemuogės nebegrįžta ten
Iš kur jas išvarė.

Linas Čiapas 

 





 
 
Komisijos nariai:




dr. Dainius Sobeckis – poetas, eseistas. Gimė 1977 07 15 Klaipėdoje. Klaipėdos universitete įgijo teologijos bakalauro ir religijos mokslų magistro laipsnius. 2013 m. apgynė disertaciją Vytauto Didžiojo universitete, humanitarinių mokslų daktaras. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 2007 m.

dr. Jūratė Sučylaitė – poetė, prozininkė. Gimė 1959 08 13 Panevėžyje. 1985 m. baigė Kauno medicinos institutą (dabar Lietuvos sveikatos mokslų universitetas). 1998 m. baigė Ajovos universiteto kūrybiško rašymo programą, 2005 m. baigė JAV Nacionalinės biblioterapijos-poezijos terapijos federacijos studijų programą ir įgijo kvalifikuoto poezijos terapeuto-biblioterapeuto sertifikatą. 2011 m. apgynė edukologijos krypties daktaro disertaciją Lietuvos edukologijos universitete. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1994 m.

Antanas Stanevičius – poetas, fotografas, žurnalistas, leidyklos EGLĖ direktorius.Gimė 1953 m. Užunevėžiuose, Panevėžio rajone. 1975 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultete įgijo  žurnalistikos specialybę. Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.
 
 
 
Informacijos šaltinis:
http://poezijos-olimpiada.mozello.com/konkursu-rezultatai/

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): oioioi

Sukurta: 2017-09-01 18:22:33

Vertas dėmesio eilių rinkinukas. Tikrai.