Apie vėją

Jau daug dienų tyliu.
Nors ką kalbėti apie vėją?
Kam orą virpinti dėl to, jog tai stipriau, nei mes?
Mes smiltys? Akmenys?
Mes patys sau kalėjimai,
Kai kuriam lūkesčšius, marinam svajones,
Kai keldami save dangop
Prarandam stebuklingą sulą,
Kai nesuprantame, kad patys – dovana,
Kai trokštam, alkstam, geidžiam, bet mainais nesiūlom,
Tarytum gėris – dangiška mana.
Lyg nepriklauso sūdyt prakaitu
Kasdienės duonos plutą,
Kad riekę laužti privalu su artimu perpus.
Manau, per maža vėjai kad nepūstų.
Jie tik, kas esame, išbando nuolat mus.
Nijolena