Gyvas šaknis kiekvienas medis turi,
Vieni giliau, kiti į toli skleidžia.
Kol šaknys žemėje, medžiai nedžiūsta
Žalias šakas į dangų kelia, leidžia.
 
Būtų tai ąžuolas, pušis, ar eglė,
Gražuolis beržas, sodo obelėlė.
Visi tylėdami sutinka savo dalią
Gyvent mažiausiam žemės lopinėly.
 
Gyventi šaknimis įaugus, apkabinus,
Jomis gyvybės jėgą rasti, gerti.
Net vasaros sausras, šaltus žiemos pusnynus
Ir vėtrų negandas piktas ištverti.
 
Žemelei medžiai, matyt, taip pat patinka,
Žiedais jų puošiasi, jais visados graži,
Pavirst nebijo dykuma, stepe varginga,
Kur skęsta tolumos įkaitusiam smėly.
 
O kaip žmogus? Kur jo gyvybės šaknys?
Kaip jis be savo žemės, be gimtos?
Žmogaus mintis laki, ji pašaukia gyventi,
Prigyti naujomis ant žemės svetimos.
 
Gerai, kai šaknys savos, augusios nuo amžių,
Būtų tai lauko smilgos, medžio ar žmogaus.
Blogiau kai svetimi į tavo kraštą beldžias,
Tada gražiausia žemė piktžolėm apaugs.