(Su liūdesiu stebint Kauno „Žalgirio“ krepšininkų nesėkmes)
 
Ar liks tik vardas ir sena istorija
Apie garbingas „Žalgirio“ kovas,
Dabar palikusias tiktai svajonėse,
Kaip buvusias gražias, bet prarastas?
 
Neteisinga būtų kaltinti areną,
Kad ji prarado galią ąžuolų.
Gal paprašykim upių tėvo Nemuno
Suteikti vyrams vandenų jėgų?
 
Suteikt jėgų, kad „Žalgiris“ ir Kaunas
Krepšinio aikštėse vėl gaustų trimitu.
Vėl džiaugtųsi, didžiuotųs senas, jaunas,
Garbingų pergalių nupintu vainiku.
 
Kaip paprašyti Domanto Sabonio,
Dar Jono Valančiūno ir kitų
Sugrįžti į namus, prie tėvų lopšio,
Su marškinėliais „Žalgirio“ vardu?
 
Kažin ar grįš, neturim aikštėje Garasto,
Neturim tokio antro trenerio, žmogaus,
Kuris raktus, kaip kadais, krepšiniui rastų
Ir nebebūtų jam Europoje lygaus.
 
Antra religija. Ne, ne krepšinis...
Užtenka mums religijos vienos.
Kas širdyje tą pačia ugnį turi –
Tas dar sūnus gimtinės Lietuvos!