Duok man laiko pamilti medžius,
Kas naktį nubučiuotus žvaigždžių;
Duok man orą – juo aš vėją sukursiu
Ir atjosiu, kaip atjoja karžygiai angelų;
 
Duok man sapną – juo tiltą statysiu
Pro suskilusį rūką ligi dangaus
Ir nukrist nebijosiu, kaip ir Tu nebijai,
Tik sugauk, nepaleisk – ar laikai?
 
Leisk matyti randus kitų veiduose,
Kai jie šypsosi, juokiasi man į akis;
Leisk išgirsti tyliausias pasaulio maldas,
Kai niekam jos nerūpės – aš busiu.
 
Ir busiu tikra, kaip tikras gyvenimas...
Nebūk gailestingas – bausk ir kitus,
Kaip baudi Tu mane, kai niekas nebaudžia;
Paliesk mano širdį – liepsnoja aistra;
 
Palieski ir ašaras – skęsta skausmas jose,
Ir aš patikėsiu, jeigu Tu patikėsi;
Leisk man tekėti, kaip teka upės vanduo,
Nes aš dar laisva, kaip laisvas tas vėjas.