Negaliu sakyt, jog nežinojau,
Kad ruduo gyveniman ateis.
Atgyvenę lapai kris po kojom,
Kalbins juos poetai vakarais.

Begalybė žodžių parašyta,
Į paveikslus sutepta dažų.
O vis tiek – iš naujo rytą
Mintys atsidūsta – kaip gražu!..

Rudenio ramybė nenusakoma,
Pamažu rusenanti aistra.
Sunerimę blyksniai lapuose,
Kaustanti nakties vėsa.

Noras kartais tyliai pasislėpti
Lapuos nuo pasaulio ar savęs.
——-
Vėjas baigia obuolius nukrėsti,
Paukščiai rūkui – plunksnas mest…