Subyrėjo mano dienos
Į gilų metų aruodą.
Ilgą kelią nuėjusi,
Matau – daug pripėduota:
Štai mano mažos pėdos,
Smėlio lopinėly, prie šulinio,
O čia – jau paūgėjusi,
Ėjau nuo didelio kalno.
Pėdos mano – link pelkės,
Gerai, kad į ją nenugarmėjau.
Smagu buvo eiti,
Kai mylimas lydėjo.
Palikau savo pėdas aikštėj,
Tada visi būry – Laisvės norėjom.
Och – kiek daug aš vaikščiojau,
Ieškojau, ko nepasėjau...
Dabar mano pėdos „ilsisi“,
Suskaičiuoja tik 7 tūkstančius žingsnių,
Bet širdis šėlsmo ilgisi –
Nuo vakaro iki vidurnakčio...