Dienos slenka tuščiai, nuobodžiai ir tyliai
laukiant, gal dar šnarėdami medžiai pasaką paseks,
deja, saulės apglėbti dunkso lig bejausmiai nebyliai,
tad išgirsti jųjų paslapties niekada taip ir neteks...
O laikas skubėdamas lekia – pasiliekančios nelauks:
pavasaris, vasara – negi visai nebuvo ar savyje nejutai,
iš tolumų padangėje gervės artėdamos klykiančiai šauks,
norėtum pasitikt, nulydėt – liko tik prisiminimų aidai...
Aplinkui šurmulys – tu tarsi snūduriuoji pagauta transo –
nardai ieškant praeities sudužusios vilties griuvėsiuos,
likęs laikas nesuteiks sielos paguodai nors lašelio šanso,
nebent atėjusio rudens peizažai spalvingą muziką dainuos?

2021 m. rugsėjis