Šile žibutę sutikau –
Pernykščiuos lapuos žiedą skleidė
Lyg atplaišą širdies dangaus,
Lyg ištartą vaikystės raidę.

Tik kaip priprasti prie minties,
Kad niekam čia ilgai nebūti?
Pavasariai spalvom žydės,
Laukus nuauksins rugiapjūtė…

Išmintas takas greit užžels,
O vandenis kitus neš upė.
Ir net neverta klaust rudens,
Ar jis prisimena žibutę.