Varvekliai paskubom žemyn nušoko,
Jiems ašaros varvėjo, tik iš juoko,
Bet tėškėsi ant grindinio į balą
Ir po nakties į ragą ten sušalo.
 
Pavasarį pamačiusi žibutė
Apsvarstė frazę būti ar nebūti,          
Nes taip žemai virš jos palinko saulė,
Žadėdama gyvenimą vėl naują.                     
  
Susprogo ant lazdynų žirginiai,
Tik varnos priėmė pavasarį ramiai.
Jų balso stygos groja žemą garsą
Lyg surūdijusius vartus kas varsto.

O man čia būti ar nebūti? –
Dilemą svarsto net gegutė.