Ąžuoliukas išlinkęs,kuprotas,
Bet viršūnę į saulę vis kelia.
Kiek vilties išsitiest, atsistoti –
Panašus abiejų mūsų kelias.

Našlaitėlio,jo,nieks nežiūrėjo –
Rausė apkasus darbščiosios rankos –
O ir mano vaikystę lydėjo
Kraujas, ašaros, šūviai patrankų.

Ir vėliau,karo audrai praslinkus,
Mums saulutė negreit ėmė šviesti.
Gal dėl to dar vaikystėj palinkę,
Negalėjom lig šiol atsitiesti....

Bet žvelgiu į šakelę rasotą –
Kiek veržlumo mažytėj šakelėj!
Išsities liemenėlis kuprotas –
Pats gyvenimas saulėn mus kelia!