Svetimėjam, nors to nenorim.
Nekalti, bet jaučiame kaltę
Prieš save ir prieš tuos, kuriais tikim,
Karštas nuoskaudas lūpomis žarstom.

Rizikuojam, o gal tik žaidžiam.
Jie nežino, mes nesuprantam –
Tik kartu reikia irtis prieš srovę,
Kad pasiektume trokštamą krantą.

Bet kartu neišeina niekaip,
O po vieną – kažkaip nepatogu,
Nedrąsu iš visų išsiskirti...
Svetimėjam? Gal taip tik atrodo...