Gervių metaforos

Jeigu šiandien tavo padrikoms, it rudens voratinklio gijoms, mintims,  yra šalta ir nerandi vietos, net menkiausiame, kad ir dulkėtame kamputyje, bandyk atrasti save. Tiesiog nusirišk nuo kaklo šaliką ar kaklaskarę, atsilapok, kad niekas neįtartų, jog ką tik gomurį žadinai karšta dilgėlių arbata, ir eik. Ir neklausk nebylio žvilgsniu kur sukti savo apynaujus batus, kuriuos bijai ištepti laiko tepalu. Jei eisi ten, už pilko horizonto, kur gervės klykaudamos plėšo užmigusią sąžinę, žinok, kad galėsi prisėsti ant kokio seno, palaikio, išvirtusio grovyje medžio. Galėsi sustingti ir jausti, kaip giliai įkvepi ir alsuodamas šildai delnus, kuriuos slėpei nuo abejonių vėjo. Ištirpusiuose garsuose bandysi išgirsti, pajausti, užuosti žemės tylą. Dar gležnuose žolės gyvybės lopšiuose supsis rytdiena. Tu norėsi sušukti, klyktelt kaip ta gervė, bet pravertose lūpose apsigyvens tyla. Kai mes sakome, ieškome savęs, mes elgiamės keistai, nepaaiškinamai, tarsi mokomės meluot. Vietoj to, kad eitume pas žmones, mes slepiamės nuo supančio, gergždinčio, varpų gaudesiu skambančio pasaulio ir skubame stumtelt apsamanojusias duris į tylos klėtį. Senuose, akmeniniuose jos pamatuose dėliojame savo kelyje surinktus akmenis. Ir tylime. Ieškojimas savęs reiškia tylą, kuri merdėja prisirpusiose rudens uogose ir leidžiame paukščiams jas godžiai lesti, lesti... Su kiekvienu kirčiu užsimerkiame. Ne todėl, kad būtų lengviau iškęst skausmo spalvą, bet taip mums patogu ir nereikia sielotis, kad uogų neliks kitiems, alkaniems. Mes labai dažnai sakome – ieškau savęs, pasimetusio laikrodžio dūžių labirintuose. Klystame. Gal tikrai klystame, ir reikia tik mažo žingsnio, tik keletos pėdų, kad pamatytum, kad auštančiame ryto gaisre tu seniai esi su savimi. Tik nedrsti atsigręžt, kur tavęs laukia atlapoti paltai ir delnai, nauji delnai, pasiruošę tave sušildyt!


2020-03-05
Roberta