žvaigždžių troškulys

vėl springsta žvaigždėmis naktis ir virpa lietūs
kvėpuojam dulkėmis drugių užgniaužę kvapą
vėl įbrendam lig pažastų į miegą
ir paskutinio laimės kąsnio atsisakom
nes kartais gera alkti sniego druskos
lyg adatų po panagėm kai viskas tikra
kai po tavim pasaulis atsidūsta
ir trupini save tarytum stiklą
ant balto grindinio sapnų kurie kartojas
lyg neturėtų nei pradžios nei galo
vėl springstam žvaigždėmis ir akys tviska
kodėl sakyk taip pasiilgstam melo
kad mes šiek tiek daugiau nei drugio dulkės
ant nusitrinti baigiančių paviršių?..
pro žvilgsnio plyšį sunkūs lietūs sunkias
tu juos geri
geri kad užsimirštum...
Iglė