Tas niekam tikęs rudenio tikas,
tamsa delnu uždengia langą ir vėjas 
išpučia krūtinę, lyg bandytų 
išsisukt iš kvailiausios padėties,

senu įpratimu į trasą 
nuo kubo iki maximos išlekia Spragtukas, 
šmėkšteli jo medžioklinė striukė 
už durų, ten, kur užkimba prasmė

ir tuzinas pilnų skardinių supasi, 
atsitrenkia šonais,
išgirdusi dunkstelėjimą 
motina pašoka nuo kėdės

– ką daryti? laužo rankas,
o trakšteli ties širdimi. 
– šaudyti! varnėnai markstosi prieš lietų, 
langų aklinai uždangstyti stiklai

ašaroja, lyg šauktųsi teisingumo,
o paskui juoktųsi nosis sukišę ratu,
bet motina, ji supranta, kad kẽliai 
klūpant – yra savi.