Ateik ir atsisėsk šalia,
Tai kas, kad mano krėslas kietas,
Ir kad ant jo ne visada
Geriausiam draugui būna vietos.

Skausmu pasidalinsime pusiau
Ir nerimo Tau dalį atiduosiu,
Kad Tu suprastum pagaliau
Ką ilgesingai šlama uosiai.

Kad Tu suvoktum širdimi
Visų švenčiausią rugio norą
Ir kad į nebūtį eini
Ar šito nori, ar nenori.

Galbūt tada mums bus lengviau
Skaičiuoti skubančias sekundes
Ir gal įvertinsim labiau
Svarbumą žemiškų pagundų,

Kurių taip bijom lyg ugnies,
Ir nuo kurių per amžius bėgam,
Nors iš tenai, iš nebūties,
Dar nesugrįžo niekad niekas...

Tad pasėdėkime greta
Ant krėslo žemiško ir kieto,
Kol neatėjo valanda,
Kai paprašys užleisti vietą.