Ruduo


Paskutiniai klevo lapai
ant žemės sugulę
auksine spalva lietuje –
ne balta motulės drobulė
gaudanti spindulius atokaitoje...
Metų laikai savas pėdas palieka
tarsi žmogus klampotame take,
niūriai nužvelgę viską – gal ir nieką,
keliauja mūsų motina žeme.
Mes lyg skruzdės, išsekintos laiko,
privalom paklusti jo valiai, norams –
žemės daigelis užgaidų neatlaiko
ir nenoriai renkas poilsiui ilgam...

Graudu, tačiau taip gamta sutvarkyta,
su širdgėla žvelgsi į plikas šakas nuo pat ryto
ir tik paniurusius, tylius regėsi medžius.  

2020 lapkričio 6 d. 
Rena