Ir tamsų rudens vakarą tylų,
Kai krito medžių lapai lėtai...
Išgirdau aš kuždesį nebylų,
Mirtie, tu mane suradai...

Tu leidai man ištart sudie,
Pajusti vėją, saulę ir gyvenimo duobes.
Tik dar sekundės aš prašau, mirtie!
Leisk ištaisyti nepataisomas klaidas...

Tu pažvelgi su šypsena į mano pusę,
Pamoji kaulėta ranka, tari: „eime“.
Leisk pabučiuot, mirtie, motušę
Ir pats ateisiu pas tave...