Melancholija

Nekalbėk, patylėk, leiskim tylai ištart savo žodį,
leiskim gelstančiam lapui be garso nukrist
ant takų išrašytų spalvotom dėlionėm.
Nekalbėk, patylėk, pamąstykim ką medžiai
prie upės sustoję svajoja, įsisukę į rūko skraistes,
savo rūbą iš lėto spalvoja. ir palieka nuogut, nuogutėliai
lyg odos pliki, lapai žemėn vis sklendžia taip oriai.
Nekalbėk, patylėk, leiskim tylai ištart savo žodį,
gal išgirsim ką kužda auksinis ruduo, priešais degantį klevą
prie upės sustojęs. Gal pajausim kaip vėjas nubėga laukais,
išsinešdamas laiką vėjuotais delnais, tepalikdamas rudenio dainą.
Jau ruduo apkabina laukus ir medžius, mano ievą prie upės šarmoja.
Ir mane, ir tave, ir sparnuočių sparnus, melancholija tyliai užkloja.
Neskubėk, pažiūrėk, lapai krinta po kojom...

2018.10.14.
Audronaša