Palikau savo rūpesčių naštą,
Tai dabar lyg ir trūksta kažko.
Tarsi dar per anksti, gal reikėjo dar nešti
Iki galo, iki pat ribos...

Nes, kasžin, kai nurims šėlę audros,
Kada bangos prie kranto priglus,
Ar tyla nepradės klaikiai staugti
Nevilties ir vienatvės balsu.

Ar nebus, kad troškimai atgiję,
Tarsi replėmis širdį suspaus?
... Taip gerai juk. kad kartais palyja,
Kad gali liūtyje nusipraust....

Ir nors jėgos silpnėja ir mąžta,
Artimesnė už tylą audra.
Susirasiu vėl savąją naštą –
Kas gi neš ją toliau, jei ne aš...