......

Jau vėlu, tik žibintininko žingsniai girdėt,
Jis iš lėto prie kiekvienų durų palieka savo
Širdies ugnies, savo minčių dvelksmą ir atidaro
Tokius trokštamus ir norimus horizontus, kurie
Čia pat, už durų, tik reikia peržengti  slenkstį ir
Sekti žibintininką, jo alyvos užteks mums visiems.
 
Atidarau langą, žiburių nesuskaičiuojama daugybė,
O žibintininkas yra tik vienas, tai gesina, tai uždega,
Ir  kiekvienas mes jo laukiam, kad tik laiku ateitų,
Kol dar nemirė jausmai, kol dar yra noras mylėti,
Paliečiu durų rankeną, atidarau duris, atidarau savo širdį
Ir išeinu pasivaikščioti, o gal sutiksiu tą savo žibintininką.
 
Jis apšvies mano kelią ir sakys; eik ir nieko nebijok,
Tik klausyk manęs, kai artinsis tamsa, aš ją sulaikysiu,
Kai bus diena, aš budėsiu, niekuomet nebūsi vieniša,
Visko turėsi tiek, kiek reikia ir nieko nestokosi, nes mano
Meilės indas niekada nesibaigiantis ir kaskart atsinaujinantis,
Visas šitas pasaulis tik dėl to, kad mane pažintum.
poeta