Iš „Pelėdų proEzijos“ (9

  Buvo 04:17 nakties, kai sužinojęs, kad žinia pasiųsta adresatui, žvilgterėjau aukščiau nežinodamas net, ko ieškau. Ir, beje, kažin – ar ieškau? Gal tik panorėta geriau įsižiūrėti ir dar vieną surastą „jonvabalį“ ir, kaip įprasta, paleisti gyvą sveiką su maža šviesele keliauti  toliau,  jau kartu nešiantį ir jį palaikiusių žmogaus rankų šilumą. Dabar – bent tuoj pat – net negebėčiau  pasakyti, kodėl atėjusią į galvą bent kiek aiškesnę mintį, ėmiausi vadinti jonvabaliais. Mano (savo) jonvabaliais, tačiau taip  atsitikę gerokai anksčiau. Lyg šitaip jais, mažyčių ugnelių nešiotojais, būčiau panūdęs apsišviesti pats save iš vidaus. Nesijaučiu fantazuotoju kalbėdamas, kad vėliau anksčiu tokių jonvabalio švieselių atrandu ir eilėraštyje.  Visaip atrandu – ir per pajautas, ir per akcentus ir netgi per padūmojimus ar atsiradusi poreikį dar kartą  perskaityt ir kažką  labai svarbaus pataisyti. Lig šiol įsitikinęs, kad per daug eilėraštyje „Eskizas TO“ miglotas net ir „TO“ nepaisant, kad ir didžiomis raidėmis užrašytas. Ir šį kartą ne tik kad perrašau, bet ir garsiai skaitau:

Neįprastai atrodau sau;
sakyčiau – Aš, 
bet vis dėlto
klykiu it gervė skrendanti į tolius.
Ir tik todėl, kad sužinočiau – KAS?
O Jėzau,  o Marija,
kaip sužinoti, kas esu.

Matyt, dar vis nesibaigia kūrybos laikas,
dar Dievo užmačiose nebaigtas Pranucis.
O gal jis ne mane,
gal šitaip Žmogų lipdo, piešia,
iš medžio skobia, tašo iš akmens...
Gal aš tik matmenys, eskizas TO,
kuris dar bus?   

  Ir ką daryti? Negi dar kartą iš naujo. Ko gero, ko gero... Nuo savęs nepabėgsi, nedingsi. Sieloje vis giliau įsitaigoja supratimas, kad dar blogiau būtų, jeigu ir nuo tokio savęs galėtum pabėgti. Deja, deja, bet teks dar ir perskaityti, ir perrašyti, ką  čia  bandau, stengiuosi patobulinti, bet ne taip, ne taip, ne taip...   
  O Jėzau, o Marija, negi mane už tai reikia barti. Pagal kokia teisę? Kokiu teismu? Savo? Kaip, kaip – savo? Ir Petras, ir Jonas, ir Antanas, Marė ar ne Marė kiekvienas man teisėjas?
  Suliko, kur tu? Ateik!
  – O aš maniau riterį turinti. Ak Pranuci, Pranuci, – girdžiu nelinksmą dejonę, bet lyginat su mano, ji kaip  šventė. Suliko, pasirodo, ir dejuoti moka, kad dažniau nesuprasi, ar dejuoja, ar dainuoja...
 
... ir štai stoviu ant aukštos upės (nes tai kalnų upė)  aukšto kranto. Atrodo, ir upe nesmagu vadinti. Greičiau upeliuke reikėtų pašauki, kaip, kaip...
  – Gražus, Pranuci, mano vardas. Ir tai tu žinai. Dėl to  nereikėję ateiti į kalnus. Tačiau jeigu taip atsitikę, galėtume ir pasimaudyti, bent kojas sušlapinti, kad  atsimintume. Tik atsargiai leiskis. Labai atsargiai. Tai ne  pievomis vaikščioti. Bet palauk, aš tau padėsiu. Palauk, palauk, – jau ryžtingiau, beveik įsakmiai pašaukė ji.
  –  Ne, ne, ne, Suliko, ne.  Aš pats, aš pats
  –  Čia jau buvo atėjusių „aš pats, aš pats“. Pažiūrėjus:  Oho! Duok, Dieve, kiekvienam tokios sveikatos, jaunumo, bet ai, man nesmagu pasakoti apie tai, labai nesmagu,  Pranuci... Ir visiškai kitos  prabos dalykas, kai girdi, skaitai, pagyveni jų poezijoje, bendrai – jų žodyje.
–  Sakai: jų.
– 0 kaip  sakyti? Jųdviejų poezijoje? Jųdviejų žodyje? Nagi tebūnie ir taip – jųdviejų.
  O upeliukė kosčioja, paūžia, padainuoja tai vieną, tai  kitą natą ir vis žemyn, žemiau, nubėgdama, nušokinėdama nuo aukštesnių akmenėlių taip, teškendamasi iš savęs savimi. Suka verpetus ir su jais kartu bėga taip, kad saulės šviesa nesuspėja jai pasitraukti iš kelio. Spinduliuoja, mirga, dega žvaigždutėmis. Atrodo, kad prasmingiausias jos užsiėmimas – būti džiaugsmu nepaisant, kas juo džiaugiasi. Svarbu, kad prasminga, gražu, kad atsiranda pasiryžimas išnokti ir būti Aleksandru Diuma ir jo  muškietininkais...
  – Tarbe ir jo apylinkėse yra kelios d`Artanjanų šakos. – pasakė kardinolas, – kuriai priklausote jūs?
  – Aš esu sūnus to d`Artanjano, kuris dalyvavo religiniuose karuose sykiu su didžiuoju karaliumi Henriku, jo didenybės tėvu
  – Ak tarnyba, tarnyba! Lengva ją atsiminti, o kai esi joje, ogi visaip pasitaiko, tačiau turbūt aukščiausioji jos rūšis iki šiol  įvardijama, kaip Žmogaus tarnyba, žodį „Žmogaus“ parašant didžiąja raide Ž. Sunki  ji, nepaprastai sunki. Nusišluosčiau dar iš miegų nenubudintas  akis ir parašiau Tamtyč:

  Labas rytas!
  Dabar dar naktis ir laikrodis rodo 04:17, tačiau ar tai svarbu, kai žinau, kad kažkur ir jis, Rytas, netoli. O ir aš  nežinau, kur esu. Galbūt jau TEN, ir iš TEN Tave  sveikinu. Deginu akrostichą. Kaip žvakę. Ir jaučiu, kad ir sieloje  šviesiau, šviesiau...  Šviečiasi. Būk, drūtas, gerasis Žmogau. Tave turėsiu tik tokį. Tik Šviesoje. Tamsa Tavęs neužgesins.
Gerų, jaukių kalėdinių pamąstymų
2019-12-17 
 
Pelėda