Ruduo išbarstė šilumą, žalius lapus,
Ką vasarėlė mėnesiais sutaupė.
Dangus – paniuręs, piktas ir rupus –
Atrodo pyktį dešimt metų kaupė.

Aplik taip tuščia, paslaptingai tylu,
Nėra nei lapų, nei žiedai nežydi.
Ir aš svajonėmis grimztu į dangų gilų,
O man aplink vis pavydi.

Nuliūdę medžiai tartum išsigando
Ateinančių speigų, žiemos gudrybių.
Stuksena gruodis niūriai į palangę,
Gailėdamas mūs surinktų rudens gėrybių.

Seniai pabodo purvas, pilkuma,
Ir žmonės gatvėse kažko paniurę.
Gal slegia širdį jų ruduo, gal tuštuma?
O gal tiesiog vartai dangaus prakiurę?

Ir vėl per gruodį aš brendu,
Dairaus, gal saulę pamatysiu.
Bet tik mėnulį danguje aš surandu,
Jam ir mintis savąsias išsakysiu...