Šūvis perskrodė mirtiną tylą,
Karštas kraujas ant sniego ištiško,
Budo paukščiai ir saulė pakilo          
Horizonte virš apsnigto miško.
 
Gal tai paukštis? Žvėrelis lyg bėdžius?          
Kam nebuvo dėkingas likimas?   
Kas lyg rūko skraiste apsirėdęs,                        
Viršum Žemės į dangų pakilo?                        
 - - -   
Kam gyventi dar lemta – gyvena,
Kam jau lemta išeiti – išeina.
Prisiminkim pamokymą seną:
Ne iš niekur į niekur išeinam.