Negesk, viltie!

 
Kokia graži viltis pavasariu žėrėjo! Kokia graži!
Atrodė, degė paslapčių ugnim, liepsnojo,
Lyg vartais atvertais iš pasakų išplaukusi pilis,
O bokšte jos svečiams  trimitai grojo.

Dar žingsnis, kitas ir laimės skraistė – tavo rūbas,
Su juo nauji džiaugsmai, darbai, kelionės ir troškimai
Pažint, pasiekt, paimt, nugrimzt į gėrio jūrą,
Kurioj – brangių žmonių palaiminti likimai.

Graži viltis, lyg prasiskleidęs pirmas žydras žiedas,
Kai ryto saulė spinduliu pavasarį jį žadina.
Tada girdi, kaip rasos lašas švelniai žemėn rieda,
O dangus vėlei žmogų džiaugtis ir gyventi ragina.

Tiktai viltis trapi. Tai kibirkštis papūtus vėjui,
Kuri retai pajėgia virst į liepsną, greitai gęsta.
Ir viską, ką matei, ko siekei, apie ką svajojai
Įaudžia baugios sutemos į debesuoto ryto raštą.
....................................................................
Viltie viltie, negesk, gal tik trumpam užmiki,
Aš lauksiu kito laiko, kitų metų,
Kad vėl gražiais žiedais man rankoje nušvistum
Ant skriejančio per erdvę Žemės rato.
skroblas