Laiškas

Kai jau viskas bus aišku,
Kai neliks jau vilties,
Aplankys mane laiškas
Iš gūdžios nebūties.

Iš tenai, kur Praamžius
Maldo savo dievus,
Iš tenai, kur per amžius
Plyti juodas dangus.

Kur pašaukus išgirsta,
Kur už viską atleis,
Kur nebūsi pagirtas,
Kur už nieką neteis.

Nei už mūsų gerumą,
Nei už mūsų klaidas, –
Taip sunku kartais būna
Savo kelią surast.

Tą vienintelį tiesų
Per klaidžiąsias erdves,.
Kas galėjo mums šviesti,
Gal galėjome mes?

Gal galėjom paguosti,
Gal galėjom užjaust,
Gal galėjom paglostyt
Vietoj to, kad nubaust?

Bet gi buvo, kas buvo –
Nieko jau nepakeist –
Medis kartą nudžiūvęs,
Pumpurų nebeskleis.

O kai viskas bus aišku,
Kai neliks jau vilties,
Aplankys mane laiškas –
Jie tenai pasikvies.

Lauks manęs išsiilgę,
Lauks ištiesę rankas...
.... Liūdi pievoje smilgos,
Gal manęs?
Gal manęs?...
seniokas