be krypties

tykšta žvaigždės juodoj prarajoj
lašais krinta į degančią dieną
išsilieja ugniniu taku
tarp minčių
mes klajojam
po vieną

praeity
ten kur buvome du
neišėję už tylinčių durų
pasiklydom verpete jausmų
lyg apakę
krypties nebeturim 

šalta ten
miršta šokis drugių
kur ugnis gimdo žudantį plieną  
neieškoki tarp jos pelenų 
bent žarijos sušildančios sielą 
  
jos  nėra  
gęsta žvilgsnio kaitra 
blaškos atšvaitu ant šalčio sienų 
nebematom viens kito akių
  
mes klajojam per laiką 
po vieną
Rasojimas