Šuns laimė




Gavo kaulą, kvailas šuo,
Jam paspyrė jį piemuo.
Šuo jam garsiai suamsėjo,
Ir su kaulu nudungsėjo.
Šuns nudriskus uodega,
Tuoj pakilo, lyg gyva.
Taip skaniai neėdė jis,
Jau metus, o gal ir tris.
Tik štai piemeniui baugu,
Šeimininkė pavadino jį kvailiu.
„Ko čia svetimus peni?!
Kai savi dar alkani!"
Piemenys liks be pietų,
Gal tada nešers šunų kvailų.
Rusvė