O vargo varge,
Kai atsipeikėji, tu teisinies praėjusiojo laiko sklerotėtais teiginiais,
Nors tavo protą, valią, galią realybė neigia.
Ar besurinkti, ką varvėjai, ką liepsnojai, 
Ką švaistūniškai barstei?
O džiaugsmo džiaugsme,
Ko tu lauki? 
Daigo – 
Praplėšto kevalo,
Prasprogusios būties,
Fontano gyvasties, kuris pakaušį skelia,
Kai tirpęs ižas pradeda kupėt,
Ir iš krantų išplūsta, nes tai – naujas kelias,
Nauja pradžia, paneigianti tave.
Ar kaip kitaip save padovanotum?
Tai kibirkštis, kur žvakę tau uždegs,
Kad susapnuotum, nebepaisant proto.
O pauzės tam, 
Kad virškintum save,
Pakol iš visko pasidaro niekas.
Išlydo laikas smiltis ir šukes
Viena malda
Už tai, kas gyva,
... dėkui.