Jaunystės kvepalai

Kaip gerai, kad esi –
Nuvalei nuo akių užsitraukusį liūdesio valktį – 
Aš išvydau namų kertėse nebūties kaip sūpuojasi gijos.
Pajutau, kad gebu dar ir geisti, ir trokšti, ir alkti,
Kad šašus nukrapščiau
Ir kad siela, pūliuojanti ilgesiu, gyja. 
Ką gi tu aptikai?
Pripažįstu – ne mirą, ne ambrą.
Amžius toks ir vertė
Lyg palėpėje rasto kvepalų buteliuko.
Tango ritmas be muzikos tavo kraujagyslėj skamba,
Kraujas šokčioja taip,
Kaip dar niekad lig šiolei nedūko.
Tai žilų kliedesiai?
Ne, mes jaučiame klimato kaitą
Ir pavasaris grįžo į kūną kelintąjį kartą?
Dėkui tau, 
Kad ne ašarom taką belaistau – 
Feromonų likučiai drėgni
Ir, atrodo, nė kiek neapkarto.
Nijolena