Neateiki artyn kuo ilgiau –
Aš auginsiu įaudrintą ilgesį,
Aš sapnuosiu glamonę, saldesnę už liepos nektarą.
Lai aistros kibirkštis
Lyg žaltvykslė paklydusi žvilgsnyje žybteli
Ir aš jausuos lyg tavo glėby
Ant pečių užsimetusi skarą.
Žaiskim.
Potvynio nuojauta gundo.
Iki šiol nė minties, jog ateis kažkada ir atoslūgis.
Nusitvilkiusi gaudau liepsnojančio kraujo sekundes,
Kol svajoju, 
Jog lauki manęs už takelio vingiuojančio posūkio.
Gal tas geismas išnyks
Lyg migla, išsidriekusi priešaušry,
Galbūt lūkestis šis
Bus laiptelis artyn link skaistyklos.
Kaip giliai tu many – 
Pulsas veržias iš tvaskančio riešo.
Paryčiais sapnavau realybėj kad mes susitikom.
Kas esi?
Ne bevardis. Tyliu.
Tu kol kas – giluminis atodūsis.
Tu – ramybės diena, kai mus vienas dangus bus apglėbęs.
Neateik.
Lai saldėja pagunda žydėt besiruošiančio sodo.
Tu – tik vėjas,
Tik ugnį įpūsiantis vėjas.