Pasūdyti

Kiek mes druskos suvalgėm drauge,
Kai nuo ašarų sūrios tarp mūsų ląstelių membranos?
Nors ištyrėm viens kitą, pabuvoję visuose labirintuose,
Po dubeniu karas neskelbtas vaidenasi,
Ką paliesi, 
Tas slysta, tas dūžta, tas krinta,
Užsiklausom nakty, kaip priglaudęs mus namas vaitoja ir stena,
Kaip triūsia lygiagretę erdvę atradusios
Su kinivarpom pelės ir kandys
Ir ne turtas, o kaukianti baimė, kad tai niekai, gyvenimas išvargtas mano – 
Išsinešiu, 
Kiek į panages pirštai pajėgs susigramdyt.
Ak taip,
Dar druska, kuri patvaresnė, nei pirmaryčiais plūdęs nektaras,
Kristalai jos raižo,
Kai taikais atvert užrūdijusį glėbį.
Meldžiuosi kuždom,
Kad baigtųsi bent dienai po pustuščiu dubeniu karas.
Lai tvinkčioja pulsas triumfuojant – 
Belaisviais viens kitą kiek laiko mes esam paėmę?
Be sienų, tvorų, tik su keletu priesaikos tarsteltų žodžių,
Dėl jų aš pasiūlysiu šlietis,
Kai mudu nematomi stumdo.
Vėlu bekariauti, jei savo tiesų viens kitam iki šiol neįrodėm.
Medus jaunumės išlaižytas,
O sūdyti mudu viens kito nei kiek nebegundom.
Nijolena