Kiek kartų bešaukiu vardu –
tiek lietumi atsišauki,
garsiais kaštonų dūžiais,

išbunda sutemos, po naują laimę
nuo pakabos
nusikabina tik laimingi,

kol šypsomės
kasdien už atvirukų,
kol palydovė – šalčio orbita,
 
ir nepaliauja
plėšt kažko krūtinėj,
nedaug aš teprašau  –
 
suglaust visus laivus
į vieną denį,
išplaukiant iš sapnų

o smėlyje įspaustos pėdos liko,
iki širdies nubristi, atrodo
per gilu!