Beveik angelai

Dar ne dugnas tamsos šie lietingi rudens pabaigos vakarai,
Kai per snūdą girdi,
Kaip mintis, ir jausmai, ir glėbys pamažėl užsidaro.
Po miglos patalais apdangstyti peizažai storai
Be žaismės pažadų,
Kad klajodamas rasi ką gerą.
Užsiverk, užrakink
Sielą tirtančią kiauto lukšte,
Lyg vabzdys išsigandęs įsprausk gležną kūną į plyšį – 
Ši žvarba – tai greičiau pabaiga, nei godota viltinga pradžia,
Juk sustingo lašai
To nektaro, kurs upėmis tiško.
Tu meldies?
Jau be žodžių. Kur dėjos malonė dievų?
Abejonė švininė, užmigęs ar dar atsimerksi?
Jaukia protą miražai, sapnai, kėlę šiurpą nekart dejavu,
Susitvenkus dulksna
Užmaskuoja gyvent kas geidaudamas verkia.
Nesiširdyk, labai savanaudiškas jei troškulys,
Nebesiūlyk vandens, iki kraujo net skeldės jei lūpos.
Mes abu lyg šerkšnoti,
Kai priešaušry žvilgam žili,
Mes beveik angelai, kada sergstintys viens kitą klūpom.
 
Nijolena