Sėja

Nekuždėsiu maldos,
Kad sugrįžtančios saulės savam kūne gaučiau sulaukti,
Kad versmę sulos
Kraujagyslės dar kartą justų – 
Prašysiu aš Viešpats į dovaną keistų kad auką,
Didžiūnų kely kad nematoma būčiau 
It kupstas.
Lai ištiestos rankos
Apglėbt, o ne išmaldai rinkti,
Lai tirpsta riba tarp mano ir artimo alkio,
Už vingio dienos lai prasiveria sekantis tūkstantis vingių,
Lai virpa raumuo,
Nes galiu žingsnį žengti ir lemtį pakelti.
Daugiau neprašau.
Aš kas vakarą garsiai dėkoju,
Į miegą grimztu, geismus nusimetus kaip rūbą
Tegul tik mylėt, kol gyva,
Margą būtį širdis nesustoja – 
Kai Viešpats pasiima sielą, jausmų paskleistų nenužudo.
Nijolena