Ar susitaikai, 
Jog į kiautus mus uždaro lapkričio drėgna žvarba
Ir, drumstas gyvastim anksčiau,
Dabar vanduo skaidrėja?
Jog būtą perteklių sunku suprast, atrast,
Ką iš glėbių paleidome pavėjui –
Lyg mūsų pirštai nebealkani,
Lyg lūpos troškulio peršaus nebenešioja,
Lyg mes pasismerkiam anksčiau, nei nuteisti – kokie keisti!
Lyg grįžtam bisui,
Salė kai neploja.
Sutrikę rudeniu, patvinkę illgesiais,
Tarp savo geismo, baimių pasimetę,
Nebesuprantantys, ką sulaikyti, ką paleist,
Į tamsą skrendantys be nuojautos, kur lekiam?
Aš nebeklausiu,
Ko nebegrįžti,
Nes rodo veidrodis kažką, ko nepažįstu.
Jaučiu, tikiu, jog esam per griežti.
Kai laikas tirpsta, ar begalim klysti?