Tai papuošė  ruduo žemelę auksu,
Ryškiai nuspalvino žalius medžius.
Tiktai dangus dabar paniuro, šiaušias,
Per dieną siunčia debesis sunkius.
 
Galėjo vasarą juos toliuos nelaikyti,
Taip laukėme atplaukiančių tamsių.
Per daug anksti pievų žolė nuvyto,
Nuseko upės tarp aukštų krantų.
.....................................................
Bet gal tai mes tokie, vis aimanuojam,
Nesibodim kaskart gausiau gamtos prašyt.
Kitur gal ir sunkiau, bet nedejuoja
Žmogus pavasarį ar rudenį kasryt.
 
O džiaugtis reikia, kolei gyvas dar esi,
Kol danguje saulužė šviečia,
Juodos duonelės ir prie jos kažko turi,
Pasisvečiuot kaimynas kviečia.
 
Na tai ir kas, jei čia ne palmės, okeanai,
O batus merkia purvas ir vanduo,
Bet Nemuno šlaitai, pakrantės tokios gražios,
Taip skaisčiai kraštą papuošė ruduo.