Jau nukapotos galvos visos
Geltonom pienėm, dobilam
O aš save laikau surišus,
Neleidžiu skrist su paukščiais.
Kam?
Mane ruduo išmokė būti
Lapu geltonu šakose.
Kai norisi – liūdėt truputį,
O pats prisiglaudžia šalia.

Languotas pledas, kojinės, vynas...
Už lango lyjant – Arbata.
Tas metas – rudeniu vadinas
Ir jo ištrinti nevalia...

Nes niekad taip ir nežinotum,
Kaip keičiasi miškų spalva.
Ir nuogos šakos virsta grotom
Laikydamos –
Tu liksi čia...

Tik kai kažkas krūtinę spaudžia,
Sugrįžta pienės, dobilai...

Nusibraukiu nuo veido graudžią...
Ir ačiū...
Kad mane laikai...

2019 m. spalio 19 d.