Prie šaltinio

 
Ateik, lietuvi, prie šaltinio,
Prie jo gaivinančios versmės.
Tave išmokys kaip Tėvynę,
Kaip reikia Lietuvą mylėt.
 
Mylėt Šešupę ir Dubysą,
Neries ir Nemuno krantus,
Žemelę, kur senoliai gynė,
Didvyrių amžinų kapus.
 
Kai temdė viltį, gniaužė žodį
Pavergti troškę duobkasiai,
Jis drąsino ir kelią rodė,
Kad eitume toliau tvirtai.
 
Sustodavom, ilgai tylėjom,
Ir jautėme — mes ne vieni,
Ką Dainius į žodžius sudėjo,
Širdy sužimba ugnimi.
 
Bet ir dabar tegul negęsta
Maironio įžiebta liepsna,
Jei kas paliktų gimtą kraštą,
Paguodą ras čia visada.
 
Sielą pakels bažnyčios bokštai,
Varpai pažadins atsimerkt,
Atrasti, ko pasauly troškai —
Laimingai tėviškėj gyvent.
skroblas